Krikš?ionyb?s ?vedimas Lietuvoje sutapo ir su Lietuvos valstyb?s organizavimo pradžia. D?l to Mindaugo r?pes?iai buvo dvejopi: stiprinti kirkš?ionyb? ir pa?iam išsilaikyti savo pozicijoje. Tada, be abejo, nestigo konkurent?, nenorin?i? jam paklusti. Prie politini? jo prieš? jung?si ir užsikirt? senojo tik?jimo šalininkai. Be to, ir kalavijuo?iai su kryžiuo?iais nenustojo puldin?ti Lietuvos.
Prieš 700 met?, 1251 met? pradžioje, Lietuvos valstyb?s k?r?jas didysis jos kunigaikštis Mindaugas apsikrikštijo su savo šeima ir dideliu lietuvi? b?ru. Popiežius Inocentas IV savo bul?je nurodo, kad krikšt? pri?m? didel? daugyb? lietuvi? pagoni? (numerosa multitudo paganorum).
Apie savo krikšt? Mindaugas painformavo popieži?, pasi?sdamas delegacij? ir prašydamas priimti j? bei vis? lietuvi? taut? ? savo glob?. Popiežius Inocentas IV 1251 met? liepos m?n 17 dienos raštu pareišk?, kad jis su džiaugsmu sutinka globoti Mindaug? ir visus jo krikš?ionis. Popiežius kreip?si ir ? kaimyninius vyskupus, kad jie paremt? Mndaugo prad?t? Lietuvos krikš?ioninimo darb?.
Pirmuoju Lietuvos vyskupu buvo paskirtas vokietis Kristijonas, o jam talkininkavo pranciškonai ir domininkonai. Maždaug tuo pa?iu laiku buvo paskirtas ir kitas vyskupas domininkonas Vitas, kur? ?šventino Gniezno arkivyskupas. Pirmoji vyskupija buvo ?kurta Žemaitijoje Raseini? ir Betygalos srityse, o antroji pietin?je Lietuvoje, jotvingi? žem?je, apie Veisiejus.
Iš abiej? vyskupij? Mindaugas pasiryžo sudaryti Lietuvos bažnytin? provincij?, tiesiog priklausan?i? nuo šv. Sosto. Inocentas IV š? Mindaugo nor? nuoširdžiai par?m?. Vyskupas Kristijonas prisiek? ištikimyb? pa?iam popiežiui. Popiežius ?galiojo vyskup? Kristijon? vainikuoti Mindaug? Lietuvos karaliumi. Vainikavimo iškilm?s ?vyko 1253 metais.
Šie faktai rodo, kad Lietuvos krikšto klausimas buvo išspr?stas iš pa?i? pagrind?. Priimdamas krikšt? ir kar?nuodamasis Lietuvos karlium, Mindaugas ?sijung? su visa tauta ? Katalik? Bažny?i? ir krikš?ionišk?j? taut? šeim?. Taigi, formaliai viskas buvo atlikta, kad krikš?ionyb? gal?t? toliau pl?stis Lietuvoje.
Ar Mindaugas išliko katalikas?
Krikš?ionyb?s ?vedimas Lietuvoje sutapo ir su Lietuvos valstyb?s organizavimo pradžia. D?l to Mindaugo r?pes?iai buvo dvejopi: stiprinti kirkš?ionyb? ir pa?iam išsilaikyti savo pozicijoje. Tada, be abejo, nestigo konkurent?, nenorin?i? jam paklusti. Prie politini? jo prieš? jung?si ir užsikirt? senojo tik?jimo šalininkai. Be to, ir kalavijuo?iai su kryžiuo?iais nenustojo puldin?ti Lietuvos.
Mindaugas tur?jo grumtis su šiais savo priešais. Kai kurie istorikai mano, kad jis, leisdamasis ? kov? su krikš?ioniškuoju ordinu, atkrit?s ir nuo Katalik? Bažny?ios. Bet paskutini?j? istorijos šaltini? tyrin?jimas tai paneigia. Mindaugas kovojo ir toliau su kryžiuo?iais tik kaip su politiniais Lietuvos priešais. Ir nužudytas jis buvo ne tik kaip Lietuvos vienytojas — kas ne visiems patiko — bet ir kaip jos krikštytojas, valdovas katalikas. Po Mindaugo mirties popiežius Klemensas VI vienoje savo bul?je, rašytoje ?ek? karaliui Otokarui II, prisimena Mindaug?, kaip garbingos atminties Lietuvos karali? ir nurodo, kad jis buvo nužudytas nedor? žmoni?. Popiežius ragina Otokar? r?pintis, kad Lietuvoje v?l b?t? atstatyta tokia pat pad?tis, kokia buvo prie Mindaugo ir kad ? sost?, v?l b?t? ?keltas karalius katalikas. N?ra jokio abejojimo, kad popiežius taip neb?t? raš?s, jei Mindaugas b?t? atkrit?s nuo Katalik? Bažny?ios.
Taip pat ir tvirtas Mindaugo pasiryžimas ?kurti nepriklausom? krikš?ionišk? valstyb? ir nuo pa?ios Romos priklausom? bažnytin? provincij? nerodo, kad savo nusistatym? jis b?t? taip lengvai kaitalioj?s. Jis nor?jo taip sutvarkyti sosto paveld?jimo reikalus, kad ir po jo valstyb?s priešakyje b?t? valdovas katalikas. Tam tikslui jis buvo gav?s 1255 metais popiežiaus bul?, užtikrinan?i?, kad po jo mirties vienas jo apsikrikštijusi? s?n? bus vainikuotas Lievos karalium. Mindaugo apostazijai b?t? priešinga ir tai, kad jo žmona karalien? Morta išliko katalik? iki savo mirties.
Ar krikš?ionyb? nežuvo drauge su Mindaugu?
Ne tik karalien? Morta liko ištikima savo naujam tik?jimui, bet ir kiti apkrikštytieji. J? skai?ius per dvylik? tolimesnio nekliudomo apaštalavimo met? tur?jo išaugti gana didelis. Po Mindaugo mirties s?lygos, be abejo, pasikeit?. Lietuvoje prasid?jo atskir? kunigaikš?i? kivir?ai ir varžytin?s d?l sosto. Tose vietose, kur ?sigal?jo smarkesni Mindaugo priešai, tur?jo b?ti sukliudytas nauj?j? vyskupij? veikimas. O tose srityse, kur vyravo Mindaugo šalininkai, vienuoliai pranciškonai ir domininkonai gal?jo savo darb? t?sti toliau. Taigi, katalik? j?gos, mirus Mindaugui, nebuvo visiškai palaužtos. Pavyzdžiui, Mindaugo žudikas kunigaikštis Trainiota, persekioj?s Mindaugo šalininkus ir krikš?ionis, po dvej? met? pats buvo j? ?veiktas ir pašalintas. Vadinas, Mindaugo ?vesta tvarka ir krikš?ionyb? steng?si išsilaikyti.
Po Mindaugo mirties ir po vidaus kivir?? visi didieji Lietuvos kunigaikš?iai, pradedant Traideniu ir baigiant K?stu?iu, nebestat? klausimo, ar krikš?ionyb? ?vesti, bet r?pinosi, kaip j? krašte išpl?sti. Jie nekovojo su krikš?ionybe valstyb?s viduje, priešingai, buvo susir?pin?, kaip gauti kunig? ir vienuoli?, kurie skleist? nauj?j? tik?jim?, nesik?sindami ? pa?i? valstyb?, kaip dar? kryžiuo?iai. Pavyzdžiui, Vytenis po gero puskapio met? nuo Mindaugo mirties praš? ordin? atsi?sti ? Lietuv? kunig?, bet šis atsiunt? ne kunigus, o kariuomen?. Maža to, ordinas net suimin?jo kunigus, vykstan?ius ? Lietuv?.
Naujo krikšto klausimas nebuvo aktualus, nes krikš?ionyb? dar buvo gyva, reik?jo tik j? palaikyti ir pl?sti. Bet politin?s s?lygos tam buvo labai nepalankios. Net ir Gediminas, kurs rimtai svarst? pravesti Lietuvos krikš?ioninim? platesniu mastu, pagaliau tur?jo nuleisti rankas. Popiežiaus pasiuntiniams jis tik tiek tepasak?, kad Lietuvoje krikš?ionims yra duota visiška laisv? ir ?ia yra daug vienuoli? pranciškon? bei domininkon?, kurie turi sav? bažny?i? ir laisvai skelbia krikš?ionyb?. Jis praš? popieži? ir toliau si?sti ? Lietuv? kunig? ir vienuoli?, kuriems užtikrina visišk? veikimo laisv?. Iš istorijos žinome, kad vienas kitas vienuolis dirbo net didži?j? Lietuvos kunigaikš?i? raštin?se.
Istorikas kan. A. Alekna tvirtina, kad panaši katalik? tik?jimo laisv? buvusi ir K?stu?io — Algirdo laikais. Algirdo didikas lietuvis Goštautas parvež?s iš Lenkijos 12 pranciškon? ir pastat?s jiems Vilniuje vienuolyn?. Istorikai šiandien paneigia sp?jim?, kad šie pranciškonai b?t? buv? pagoni? užpulti ir išžudyti. Bendrai apie tokius krikš?ioni? persekiojimus, kokie yra buv? kituose kraštuose, istorijos šaltiniai ir kronikos nieko nesako.
Tokia krikš?ionyb?s pad?tis truko iki Vytauto ir Jogailos laik?, kai antr? kart? ir galutinai Lietuva buvo ?jungta ? Katalik? Bažny?i?. Tai nebuvo naujas krikštas, bet, anot m?s? istoriko Zenono Ivinskio, “antras Lietuvo krikšto etapas”. Tai buvo jau masinis, kiek pav?luotas, bet ne pirmasis tautos krikštas. Pirmasis kryžiaus ženklas lietuvi? tautai buvo ?spaustas karaliaus Mingo ir niekad jis nebuvo išnaikintas. Jis pasiliko apsikrikštijusi? lietuvi? sielose iki antrojo krikšto. D?l to pirmuoju Lietuvos krikštu yra laikytinas Mindaugo krikštas.
Kit? taut? pavyzdžiai
Lenkai istorikai vis dar mums pakiša mint? laikyti Lietuvos krikš?ionyb?s pradži? nuo lietuvi? — lenk? unijos užuomazgos. Bet patys lenkai savo tautos krikš?ionyb?s pradži? skaito nuo Mieszko I, apsikrikštijusio 967 metais, nors karaliaus vainik? yra gav? ir bažnytin? administracij? sutvark? tik jo ?p?diniai. O pagoni? kunigaikš?i? pasipriešinimas buvo ?veiktas ir krikš?ionyb? sustiprinta tik maždaug po šimto met?.
Savo krikšt? lenkai gavo iš ?ek?. Ta?iau ir ?ek? krikš?ionyb? tur?jo panaši? sunkenybi?. Pirm? kart? aštuoniolika j? kunigaikš?i? su savo tarnais apsikrikštijo Regensburge (Vokietijoje) 845 metais. Šis ?vykis laikoma oficialia krikš?ionyb?s pradžia ?ek? tautoje, nors dar tur?jo praeiti 150 met? iki buvo ?steigta pirmoji ?ek? vyskupija Prahoje. Net toks gerai žinomas Vengrijos karalius šv. Steponas, j? valstyb?s k?r?jas ir krikštytojas (997) tur?jo nepaprastai daug kovoti su kit? kunigaikš?i? pasipriešinimu ir pagoni? reakcija. Jam mirus, karalius Vladislovas I tur?jo v?l daug k? prad?ti iš naujo, kad krikš?ionyb? gal?t? išsilaikyti.
Panašiai ir Danijos krikštas buvo prad?tas 850 metais vokie?i? vyskupo šv. Ansgaro. Šie metai yra laikomi Danijos krikš?ionyb?s pradžia, nors antr? kart? teko j? su anglo saks? pagalba gaivinti ir galutinai sustiprinti tik po 185 met?. Toki? pavyzdži? galima b?t? rasti ir daugiau, nes krikš?ionyb?s kelias daugelyje taut? buvo panašus. Tai yra visiškai suprantama. B?t? neprotinga nor?ti, kad krikš?ionyb?, atnešta ? pagoniškus kraštus, staiga ir visu platumu išsiskleist?. Neišsiskleid? ji visu platumu ir Lietuvoj net po Vytauto— Jogailos krikšto. Tur?jo dar praeiti apie pora šimt? met? iki visa tauta krikš?ionyb? pri?m? ir prad?jo su ja susigyventi.
Kadangi Mindaugo ?diegta krikš?ionyb? nebuvo visai nutraukta, tik ?vairi? sunkum? kliudoma išsiskleisti, d?l to jos ir nereik?t? mums atsisakyti. Mes tur?tume pasekti kitas tautas ir savo krikš?ionyb?s pradži? jungti su Lietuvos valstyb?s pradžia. Reik?t? jungti d?l to, kad pirmasis sujungtos tautos valdovas buvo drauge ir pirmasis lietuvi? tautos krikštytojas.
Tautos krikštas mus ?pareigoja
Šv. Jono Apreiškime yra kalbama apie dideles minias iš vis? taut?, gimini? ir kalb?, susitelkusias ties Avin?lio sostu, apsivilkusias baltais r?bais ir garbinan?ias Viešpat? (7,9-10). M?s? tauta, gavusi t? balt? r?b? Mindaugo laikais ir išnešiojusi j? savo kovose, kan?iose ir sielvartuose, jau 700 m. dalyvauja Viešpaties garbinime. Ir lyg kokia milžiniška procesija nuo Mindaugo iki dabar išsitiesia per vis? m?s? istorij?, vis gaus?dama, vis pla?iau išsiliedama. Ta?iau jos kelias dažnai yra panašus Kristaus keliui ? Kalvarijos kaln?. Kankini? kraujas daug kart? laist? m?s? žem?. Pirmasis už katalikišk?j? tik?jim? žuvo pats tautos krikštytojas, du jo s?n?s ir daugelis valstybinink?. Daug kent?ti tur?jo ir pirmieji du vyskupai ir daugelis tikin?i?j?. Kraujo ir kan?ios kelias tebesit?sia ir dabar.
Mes esame tolimi ainiai tos pirmosios m?s? krikš?ionyb?s. Esame paženklinti tuo pa?iu tik?jimo ženklu ir net ta pa?ia kan?ia. Tautos krikštas yra ryšys, kurs jungia lietuv? su lietuviu ir vis? lietuvi? taut? su Dievu. Tokiu b?du pakrikštytoji tauta tampa nebeatskiriama nuo savo Dievo ir Bažny?ios. Ir dabar su kiekvienu žudomu lietuviu yra žudoma ir pati krikš?ionyb? m?s? tautoje. Tautos krikšto ženklo nebeužtrinsi, j? gali sunaikinti, tik sunaikin?s gyv? tikint? lietuv?. M?s? atsakomyb?, kurie jau?iame t? gyv? ryš? su krikš?ionyb?s pradžia savo tautoje, šiais laikais yra nepaprastai didel?. Nuo m?s? priklauso, ar t? krikš?ionyb?. išlaikysime ir perduosime gyv?, gaj? ir veikli? tolimesn?ms kartoms. Pirmojo tautos krikšto sukaktis mums tur?t? priminti šimtme?i? kartojam? ?pareigojim? t?sti krikš?ionišk?j? kov? toliau, neži?rint kaip bais?s b?t? m?s? priešai ir kaip sunkios kovos s?lygos bei nepalankios aplinkyb?s, kuriose esame.
M?s? parapijos, organizacijos ir laikraš?iai netur?t? praleisti šios retos ir gražios sukakties, tinkamai jos nepamin?j?.