Kristaus Visatos Valdovo švent?, kuri pagal dabartin? liturgin? kalendori? tenka paskutiniam lapkri?io m?nesio sekmadieniui, ne visada tur?jo š? vard? ir ne visada buvo šven?iama ši? dien?.
Kaip ir daugelyje kit? Bažny?ios teologijos ar liturgijos sri?i?, šis pokytis ?vyko po Vatikano II Susirinkimo.
Ta?iau formaliai ji netur?jo jokio ryšio su Vatikano II Susirinkimu, kuris šio klausimo apskritai nesvarst?.
1969 m. balandžio 28 d. išleidus nauj?j? liturgin? kalendori?, popiežius Paulius VI leido ši? švent? šv?sti paskutin? lapkri?io sekmadien? ir pakeit? jos pavadinim?: iš Kristaus Karaliaus švent?s ? Kristaus Visatos Valdovo švent?.
V?lesniuose darbuose katalik? teologai teig?, kad tokiu pakeitimu siekta pabr?žti eschatologin? šios švent?s pob?d?, kad Kristaus viešpatavimas yra visuotinis ir absoliutus Visatoje, ta?iau viršija žemišk?j? tikrov? ir ?vyks tik po antrojo Išganytojo at?jimo.
Ta?iau aprašant pirmin? šios švent?s id?j?, buvo minima ir Kristaus žemiškojo viešpatavimo id?ja. Apie tai, kad per tikr? Kristaus Viešpaties intronizacij? šeimose, bendruomen?se ir valstyb?se b?t? galima ?veikti socialinius konfliktus, atkurti valdžios autoritet? ir ?tvirtinti socialin? taik? žem?je.
Švent?s teologinis šaltinis buvo enciklika „Quas Primas”, kurioje popiežius Pijus XI, viena vertus, pabr?žia eschatologin? Kristaus valdžios pob?d?, bet kartu ?sp?ja, kad b?t? klaidinga neigti Kristaus valdži? žem?je:
„Ta?iau ši karalyst? pirmiausia yra dvasin? ir daugiausia susijusi su dvasiniais dalykais, k? labai aiškiai parodo ir m?s? cituoti Šventojo Rašto žodžiai, o Kristus Viešpats patvirtina savo elgesiu. Kai žydai ir net patys apaštalai klaidingai man?, kad Mesijas atkurs laisv? ir prikels Izraelio karalyst?, Jis sugriov? š? j? tuš?ias ?sivaizdavim? ir at?m? iš j? vilt?; kai aplinkiniai ir susižav?jusi minia nor?jo J? paskelbti karaliumi, Jis pab?go ir pasisl?p?, nes nenor?jo karališkojo vardo ir garb?s; Romos Vyresniojo akivaizdoje Jis pareišk?, kad Jo karalyst? ne iš šio pasaulio”.
Ta?iau kartu:
„Be to, labai klyst? tas, kuris neigt? Kristaus, kaip Žmogaus, valdži? bet kokiems laikiniems reikalams, nes Kristus iš T?vo gavo neribot? teis? ? visa, kas sukurta, tod?l viskas pavaldžiai Jo valiai… Tod?l, jei žmon?s priva?iai ir viešai pripažint? Kristaus karališk?j? valdži? jiems, tuomet vis? visuomen? apimt? nereg?ti palaiminimai, tokie kaip derama laisv?, tvarka ir ramyb?, santarv? ir taika. Nes kaip karališkasis m?s? Viešpaties orumas žemišk?j? kunigaikš?i? ir valdov? orum? apgaubia tam tikra religine pagarba, taip jis sustiprina ir pilie?i? pareigas bei paklusnum?. „
Kadangi šis Kristaus Karaliaus viešpatavimas tur?s ir žemišk?j? matmen?, ši švent? šven?iama paskutin? spalio sekmadien?, prieš pat Vis? Švent?j? švent?, kuri taip pat puikiai iliustruoja Kristaus viešpatavim? žem?je ir danguje, kuriam šie šventieji buvo parengti dar žem?je.
Laiko atstumas iki liturgini? met? pabaigos žymi b?tent š?, nors ir trump?, bet vis d?lto esam? m?s? Viešpaties J?zaus Kristaus viešpatavimo žemiškoje tikrov?je aspekt?.
Po Vatikano II Susirinkimo ?vykdyta reforma, perk?lusi ši? švent? ? liturgini? met? pabaig?, teologiškai visiškai pašalino š? žemišk?j? aspekt?. Iš katalik? nebesitikima, kad jie šeimose, bendruomen?se ir valstyb?se ?tvirtins Krist? Karali?, bet tik laukiama Jo viešpatavimo amžinyb?je.
Akivaizdu, kad šio žemiškojo aspekto eliminavimas kenkia tikin?i?j? sieloms, nes nemotyvuoja j? atpažinti to, kas iš tikr?j? egzistuoja, b?tent geb?jimo, kur? neabejotinai turi Viešpats Dievas, – geb?jimo viešpatauti ir ?ia, žem?je. Iš tikr?j? tai žmogaus supratimu susiaurina ir apriboja Viešpaties Dievo visagalyb? ir de facto yra m?s? silpstan?io tik?jimo ?rodymas.
Aleksandras Strelcovas