Kokios yra vyriškumo savyb?s? Nurodykime kelias iš j?. Tos savyb?s yra ar bent jau buvo glaudžiai susij? su dviem vyro pašaukimais – b?ti kariu ir kunigu. Atidžiau pažvelgus, pamatysime, kad šie pašaukimai yra ne taip jau nutol? vienas nuo kito, kaip gali atrodyti m?s? sugedusiais laikais.
Šio straipsnio autorius to niekad netikrino, ta?iau prieš kelis metus vienas žinomas dvasininkas man pasak?, kad velionis Niujorko arkivyskupas kardinolas Francis Spellmanas, kuris taip pat buvo JAV ginkluot?j? paj?g? karo kapelionas, vien? kart? ?sak? ištirti kanonizuot? švent?j? kalendori? ir nustatyti pasaulietinius švent?j? pašaukimus. Jo Eminencija tur?jo nuojaut?, kuri? patvirtino šis tyrimas: suskai?iavus karališk? šeim? asmenis, iš t? laik?, kai karališko kraujo žmon?s vis dar asmeniškai vesdavo karius ? m?š?, taip pat kilminguosius, kuri? darbas buvo karas, daugiausiai kanonizuot? vyr? buvo ne kas kitas, o kariai.
Viena savyb?, kuri? turi tur?ti vyrai, ir kurios pavyzd? rodo (ar bent tur?t? rodyti) kariai ir kunigai, yra tiek moralin?, tiek fizin? dr?sa. Moralin? dr?sa yra pasiruošimas tvirtai stov?ti fizin?s ar dvasin?s (kuri, žinoma, taip pat yra reali) kovos lauke, iš kur kiti sprunka. Akivaizdu, kad kareiviai turi tur?ti fizin?s dr?sos, ta?iau kunigams taip pat dažnai jos prireikia. Pagalvokime apie j?zuitus, dirbusius nepaisant persekiojim? karalien?s Elzbietos I laik? Anglijoje (XVI a.). Pagalvokime apie šaudan?ios kareivi? rikiuot?s nužudyt? palaimint?j? kun. Miguel? Pro, iš kurio l?p? mirštant išsiverž? šauksmas „Viva Christo Rey!“ – „Tegyvuoja Kristus Karalius!“ Taip pat prisiminkime Tom? Beket?, kuris buvo toli gražu ne vienintelis vyskupas, atidav?s gyvyb? už tik?jim?. 1871 m. Paryžiaus arkivyskupas, pakirstas Paryžiaus Komunos revoliucionieri? kulk?, pasitiko t? pat? likim?, kaip ir palaimintasis t?vas Pro. Kitas arkivyskupas, rezidav?s Kigali, Ruandoje, užmok?jo savo gyvybe, kadangi tvirtai laik?si savo pareig?, užuot pab?g?s ir užsitikrin?s saugum?.
Jeigu iš daugelio vyr? daugeliu atvej? ir nebus pareikalauta fizin?s dr?sos, tai šiais laikais dažnai jiems prireiks parodyti daug moralin?s dr?sos. Paimkime kad ir papras?iausi? išgyvenim?. Kiek daug šiandien dvasiškai išdži?sta, patenka ? klaid? ar visiškai pražudo savo sielas, kadangi, siekdami „saugumo“, dirba darbus, nevertus žmoni? ir vyr?. Visuomen? yra pilna j?.
Kita vyriškumo savyb?, kurios pavyzd? rodo karys arba kunigas, ta?iau kuri? tur?t? tur?ti kiekvienas vyras, yra vidin? drausm?. Tai yra ne tik sau teikiam? malonum? apribojimas. Kunigui ?manomas tik vienas kelias ?gyvendinti vidin? drausm? – visada atsisakyti tam tikr? malonum?. Kalbant apie fizin? dr?s?, akivaizdu, kad kariui reikia vidin?s drausm?s. Be jos kariuomen?, kurioje jis tarnauja, tampa palaida minia. Kaip beb?t?, kiekvienas vyras, norintis nueiti ? dang?, privalo disciplinuoti save, maž? mažiausiai prisiversdamas kasdien melstis.
„Meil?“ yra žodis, kuris nedingsta nuo šiuolaikin?s visuomen?s nari? l?p? – taip turb?t yra d?l to, kad jie nesuvokia, kas iš ties? yra meil?. T? ištižus? jausm?, kur? jie turi omenyje, galima lengvai priskirti kunigams, kadangi daugelis šiuolaikini? kunig? yra dvasine prasme ištiž?. Meil? iš paži?ros sunku priskirti kareiviui, nebent kalb?tume apie tikr? jausm?. Tikra meil? leidžia kareiviui atiduoti gyvyb? už kovos draug?. Jos vedamas, J?zus Kristus mir?, kad išgelb?t? visus žmones, visus vyrus. J?zus Kristus – tikras Vyras ir tikras Dievas – iš ties? myl?jo.
Meil? savo papras?iausia forma reiškia nor?ti gero kam nors kitam. Kitaip sakant, b?tent tai kadaise padar? Bažny?i? misionieriška, nešan?ia Evangelij? visam pasauliui. Ji tapo tokia, nes suprato, kad leisti žmogui likti klaidingoje, ne katalik? religijoje ar visiškoje dvasin?je tamsoje, reiškia jo nemyl?ti. Dabar ?sivaizduojama, kad meil?s pasireiškimas yra, pvz., nekalb?ti apie pragar? ar bent jau nekalb?ti apie j? kaip apie viet?, ? kuri? kas nors gali patekti.
Meil? m?gsta teisingum?. Kai t?vai dar b?davo pakankamai vyriški, kad baust? savo s?nus, b?tent meil? kalb?jo j? l?pomis, kai jie sakydavo: „Ta bausm? žeidžia mane labiau nei tave“.
Kartais meil? ?gauna gailestingumo pavidal?. B?tent šiuo vardu mes pažinome Dievo meil? po Adomo ir Ievos nuopuolio.
Bet kuriuo atveju meil? yra tai, k? visi vyrai, jei jie yra tikri vyrai, turi tur?ti. Yra ir kit? savybi?, kurias turi tur?ti vyrai. Mes j? neišvardintume net ir dvigubai ilgesniame straipsnyje. Vis d?lto, turb?t nei viena iš j? n?ra taip b?tina, kaip pasiaukojimas. Neverta ?rodin?ti, kad jis b?tinas abiem m?s? pavyzdžiams – kareiviui ir kunigui, tai pakankamai aišku. Likusiai m?s? daliai netur?ti šios savyb?s reiškia pralaim?ti ne tik kaip vyrams, – taigi, pralaim?ti šiame gyvenime, – bet ir pralaim?ti kov? d?l daug didesnio gyvenimo, kuris seks žemišk?j?.
Turb?t kiekvienas vyras, kuris yra t?vas, supranta pasiaukojimo b?tinyb?, jeigu jis yra s?moningas t?vas. D?l ko gi daugiau, j?s manote, „t?vas“ yra titulas, iš kurio paž?stame kunig?? Yra, aišku, ir kit? priežas?i?, ta?iau pagrindin? j? yra kunigo pareiga aukotis. Šeimos t?vas, kaip „nam? bažny?ios“ galva, taip pat turi pareig? aukotis.
Kartais to prireikia mažuose dalykuose, pvz., pas?d?ti mašinoje, stebint liet?, laukiant kol vaikas baigs muzikos pamok?. Arba t?vui tenka atsikelti valanda anks?iau nei jam pa?iam reikia, kad, pagail?damas žmonos, paruošt? vaikui gerus pusry?ius. Galb?t prireiks visam gyvenimui atsisakyti užj?rio atostog?, kurias gali sau leisti poros be vaik?.
S?moningas t?vas noriai daro tokias ir dar didesnes aukas. Jis gali netgi praleisti vis? savo brand? gyvenim? dvasiniame varge (mes jau nekalbame apie materialin? varg?). Paimkime kad ir šventojo Gumaro atvej?. VIII amžiaus riteris karaliaus Pipino dvare „ved? moter? toki? neproting? ir nesugyvenam?, kad jo pastangos išgelb?ti santuok? išk?l? j? iki herojiško šventumo laipsnio“ (pagal Coulsono „Biografin? žodyn?“, str. „Šventieji“).
Šv. Gumaro gyvenimas ir auka b?t? nesuprantami labai daugeliui šiais tik?jim? praradusiais laikais, visuomen?je, kurioje skyrybos tapo tokios ?prastos, kad jos tapo kas antros šeimos likimu. Tai b?t? nesuprantama, nes kas gi gali b?ti blogiau šiame gyvenime už blog? santuok?? Ta?iau šv. Gumaras ištv?r? joje. Daugelis vyr? nebeištveria, nes jie nebeturi sugeb?jimo aukotis.
Mes jau sak?me, kad d?l to jie pralaimi kaip vyrai, bet taip pat jie pralaimi kov? d?l daug didesnio gyvenimo, kuris bus pasibaigus šiam. Šv. Gumaras laim?jo. Toks turi b?ti ir kiekvienas vyras, kad b?t? vyras tikr?ja to žodžio prasme, ir kad vien? dien? gal?t? pamatyti Diev?, nes joks vyras jo nepamato, išskyrus t?, kuris aukojasi d?l Jo.
Turb?t niekada nebuvo taip sunku b?ti vyrais kaip dabar, bet tie, kurie tikrai išliks jais, gaus nesuskai?iuojam? atpild?.
Jonas Šaulys pagal www.litkat.lt