Pranc?zija. Kaip skaudu matyti tr?kstant ryšius, šimtus met? jungusius ši? šal? su Apaštal? Sostu. Bedieviškoji Paryžiaus valdžia atšauk? iš Vatikano savo pasiuntin? ir išvijo popiežiaus nuncij?. Už visa tai po m?nesio Pijus iškankintam kraštui kanonizavo pamald?j? klebon? Jon? Vian?j?.
Buvo gili naktis, kai Meris del Val, naujojo popiežiaus paskirtas kardinolas ir valstyb?s sekretorius, baig? savo pranešim? apie blog? Bažny?ios pad?t? Pranc?zijoje. Pijus X klaus?si užsimerk?s ir rankomis tvirtai suspaud?s kryži?, kabojus? ant kr?tin?s.
? Vadinasi, reikalas yra toks, ? tar? jis pagaliau, ? ar mes pripaž?stame mason? valdžios si?lomas religines draugijas ir leidžiame kunigams su jomis bendradarbiauti, ar ne?
? Taip, reikalas toks. Reikia padaryti nepaprastai plat? sprendim?. N?ra jokios abejon?s, kad Pranc?zijoje Bažny?ia bus ?stumta ? skurd?, jei mes uždrausime bendradarbiauti su tomis draugijomis. J?s? šventenyb? žino, kad konsistorijoje pasigirdo svari? bals?, jog reikia gelb?ti Pranc?zijos kunigus nuo gresian?io didžiulio skurdo. Bažny?ios atsiskyrimas nuo valstyb?s išpl?š? iš Bažny?ios daugiau kaip 44 milijonus frank? metini? pajam?. Jei mes nepritarsime toms religin?ms draugijoms, atimsime iš kunig? ir tuos paskutinius šešis milijonus, kuriuos valdžia žada duoti toms draugijoms.
? J?s kalbate apie milijonus frank?, o aš galvoju apie milijonus siel?, kuri? išganymui gresia pavojus. Ar žinote, kad pripažindama si?lomas draugijas Bažny?ia tur?s lankstytis tik?jim? persekiojan?iai valstyb?s valdžiai? J?s kalbate apie nuolaidas, bet ar žinote, kokiu ned?kingumu Pranc?zija atsilygino už Rampolos nuolaidžiavim? politikai?
? Kai kas tvirtina, kad Italijos politikoje j?s? šventenyb? pasirod? labai nuolaidus.
? Eminencija, ? nekantriai atsak? Pijus X, ? žinote, kad Romoje yra sprendžiamas žemiškojo g?rio klausimas, Bažny?ios valstyb?s klausimas, o ?ia žaidžiama nemirting? siel? išganymu. Aš noriu taikos, noriu susitaikyti su Kvirinalu ir esu pasireng?s padaryti nuolaid?, kiek leidžia mano s?žin?. Ta?iau aš nenoriu taikos, perkamos už J?zaus Krauju nuplaut? žmoni? sielas. Tai didelis skirtumas, eminencija. Daug kas kalba apie Bažny?ios turtus, o užmiršta pat? didžiausi?j? jos lob? ? siel? išganym?.
Popiežius užd?jo rank? ant Naujojo Testamento.
? ?ia yra parašyta: „Velnias v?l paima j? ? labai aukšt? kaln?, ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei j? didyb?, taria: „Vis tai aš tau atiduosiu, jei parpuol?s pagarbinsi mane.“ Dabar v?l at?jo panaši valanda, eminencija, išm?ginimo valanda. Ar mes turime pasirodyti silpni?
? Ar Pranc?zijos kunigai paj?gs ištverti tok? bandym??
? Paj?gs, aš tikrai tikiu. Kardinolas Ferata man?s paklaus?, kaip Paryžiaus arkivyskupas gal?si?s atlikti savo pareigas, netur?damas nei nam?, nei pajam?, nei bažny?ios. O aš jam atsakiau: jei arkivyskupas negal?si?s atlikti savo pareig?, aš ? jo viet? paskirsiu pranciškon?, jau padarius? visiško neturto ?žad?. Ta?iau aš be galo pasitikiu pranc?z? vyskupais ir kunigais.
? Aš jus klausin?ju tiktai tam, kad paaišk?t? b?simo sprendimo galutin?s išvados, o ne tam, kad j?s? šventenyb? paskatin?iau tarti taip ar ne, ? atsak? Meris del Val, kuris b?kštavo, kad neb?t? Šventojo T?vo blogai suprastas.
? O jei aš dabar paklausiau j?s? nuomon?s, kaip teisingiau atsakyti: taip ar ne?
? Jei mane, Šventasis T?ve, ver?iate atsakyti ? š? klausim?, tai aš patariu atsakyti neigiamai. Masonams mes negalime nusileisti n? vieno žingsnio, ? atsak? kardinolas, nenoromis sugniauždamas kumšt?.
? A?i? jums, eminencija, ? susijaudin?s atsak? popiežius. ? Ir aš taip manau. O dabar prašau palikti mane vien?. Prieš galutin? nutart? reikia gerai pagalvoti ir pasimelsti.
Meriui del Val iš?jus, Pijus X dar ilgai s?d?jo susim?st?s. Trejet? met? jis jau neš? popiežiaus našt?. Jo plaukai pražilo, pavargo širdis. Neseniai jis pajuto m?t? svor?. Jis tik?josi nugal?si?s kankinus? t?višk?s ilges?, ta?iau atsakomyb? kasdien did?jo ir tarsi spaud? j? prie žem?s.
Pranc?zija. Kaip skaudu matyti tr?kstant ryšius, šimtus met? jungusius ši? šal? su Apaštal? Sostu. Bedieviškoji Paryžiaus valdžia atšauk? iš Vatikano savo pasiuntin? ir išvijo popiežiaus nuncij?. Už visa tai po m?nesio Pijus iškankintam kraštui kanonizavo pamald?j? klebon? Jon? Vian?j?.
Popiežius ilgai ži?r?jo ? didžiojo Arso siel? ganytojo atvaizd?, stovint? ant stalo. „Kaip tu nuspr?stumei?“ ? šnabžd?jo Pijus X. ? „Jei tau reikt? pasirinkti Bažny?ios turtus ar jos laisv?, k? tu pasirinktumei? Ne, nereikia tav?s klausti, nes žinau tavo atsakym?. Juk tu atsakytumei: „Pasiimkite visk?, k? turiu. Man užteks tik mažo puoduko, kuriame gal??iau išsivirti bulvi?. O Bažny?ia turi b?ti laisva…“
Pijus X atsistojo, pra?jo prieškambaryje pro nustebus? adjutant?, paskui koridoriais, laiptais pro sargybinius, atsisak?s palydovo, nu?jo ? Šv. Petro bazilik?. Ten atsiklaup? ant grind? ir meld? pirm?j? popieži? apšvietimo ir stipryb?s.
Bazilikoje buvo tamsu. Tik ant altoriaus spings?jo raudoni žibur?liai. Sargybiniai šveicarai, popiežiui davus ženkl?, pasišalino. Pijus X liko vienas, vienas su savo mintimis ir abejon?mis, kankinan?iomis jo šird?.
Jam rod?si, kad ši? valand? jis regi t?kstan?ius neturting? kunig?, apsivilkusi? nudriskusiomis sutanomis, einan?i? pas j? ir tiesian?i? ? j? tuš?ias rankas. Ar jis gali leisti jiems grimzti ? neapsakom? skurd?? Ar tada jis nebus kaltas d?l j? kan?i?? Ar ne?stums jis j? ? begalines kankynes? Ar nepražus jie, d?l Dievo tap? elgetomis? Ar jis gali užd?ti ant j? pe?i? toki? kan?i??
Bet ar jiems netinka guodžiantys J?zaus žodžiai: „Aš jums kalb?jau, kad manyje atrastum?te ramyb?. Pasaulyje j?s? priespauda laukia, bet j?s b?kite dr?s?s: aš nugal?jau pasaul?!“
Baig?si trumpa vasaros naktis. Bl?so paskutin?s žvaigžd?s. ? bažny?i? jau skverb?si pirmieji ryto aušros spinduliai. Popiežius tebekl?pojo ir meld?si. Šv. Petro bazilikos laikrodis išmuš? keturias. Pijus atsistojo. Jis šiek tiek sušalo, bet jo širdis buvo rami ir tvirta. Br?kštan?ios dienos šviesoje sublizgo auksin?s raid?s ant pirmojo popiežiaus kapo: „Non praevalebunt“ ? „Pragaro vartai jos nenugal?s“.
? Aš jau nusprendžiau, ? po keleto valand? tar? jis kardinolui Meriui del Val. ? Mano atsakymas yra „ne“.
? Deo gratias, ? linktel?jo kardinolas, o paskui atsiklaup? ir pabu?iavo Šventajam T?vui rank?.
1906 m. rugpj??io 10 d. pasirod? enciklika „Gravissimo officii munere“, kuri visam pasauliui paskelb?, jog Bažny?ia nesilankstysianti pasaulinei valdžiai. Pranc?zijos vyskupams ir kunigams jis uždraud? bendradarbiauti su valstybin?mis religin?mis draugijomis.
Bažny?ia Pranc?zijoje neteko savo turto ir nugrimzdo skurd?, ta?iau laisv? buvo išgelb?ta. Pranc?zijos katalikai karštai pritar? popiežiaus nutarimui. Jie mielai pad?jo savo kunigams, ir visi krašto kunigai atsižad?jo žemišk?j? turt? ir ryžosi gyventi iš tikin?i?j? auk?.
Pijus X džiaugsmingai steb?jo didvyrišk? persekiojam?j? tvirtum?. Tas džiaugsmas tryško iš kiekvieno jo pasakyto š?kio:
„Aš niekados nesiliausiu d?koti Dievui, kad Jis mane ?kv?p? patarti savo vaikams Pranc?zijoje: kent?kite kartu su manimi Man tik r?pi, kad negaliu b?ti kartu su jumis, kad kartu su jumis kent??iau ir kartu kovo?iau Dievo kov?. Savo broliams vyskupams aš esu pasak?s: „Palikite savo r?mus. Atleiskite iš seminarij? jaunuolius, Bažny?ios vilt?. Savo alkiui numalšinti neimkite nei vieno s? iš t?, kurie nori Bažny?i? pavergti.
Ir tie brang?s mano s?n?s, kurie liko ištikimi ir skausme, ir neviltyje, mat?, kaip jaunuoliai iš?jo iš seminarij?, iš t? maldingumo mokykl?. Jie mat?, kaip nuo ligoni? lov? buvo nustumtos gailestingosios seserys, kur jos iki tol s?kmingai darbavosi. Jie reg?jo, kaip daug jaunuomen?s aukl?jimui nusipeln? vienuoliai paliko savo t?vyn? ir ieškojo prieglaudos užsienyje, nes išsigim?l? motina juos atst?m?.
Jie visa mat? ir parod? tok? pavyzd?, kokio n?ra buv? per vis? Bažny?ios istorij?. Visi vyskupai popiežiaus žodžio paklaus? kaip Dievo žodžio. Visi kunigai pagarbiai klaus? savo vyskup?. Ir tikintieji visi vienu balsu tvirtino: „Remkit?s m?s? j?ga ir noru aukotis. J?s netur?site puiki? r?m?, bet tur?site namus, kur gal?site pails?ti. J?s netur?site patogi? ir erdvi? seminarij?, užtai tur?site kit? viet?, kur gal?site aukl?ti savo klierikus. Netur?site vienuoli?, bet apaštalaus visi tikintieji. J?s negausite alg?, bet jums niekada netr?ks nieko, ko reikia tik?jimo apeigoms.“
Jei su ašaromis kalb?jau „Miserere“ d?l bandym?, užpl?dusi? Pranc?zijos Bažny?i?, ta dabar turiu giedoti „Te Deum“ d?l džiaugsmo, kur? patiriu galvodamas apie aukas, aukojamas Pranc?zijos tikin?i?j? iš meil?s Bažny?iai. Aš vis? laik? turiu giedoti džiaugsmo ir pad?kos giesm?.“
Šventojo T?vo pasitenkinimas buvo toks didelis, kad jis, nors ir labai užsi?m?s, išmoko pranc?z? kalb?, kad Pranc?zijos maldininkams gal?t? kalb?ti j? gimt?ja kalba. Kai pranc?zai katalikai atvyko ? Rom? pad?koti popiežiui už Orleano mergel?s paskelbim? palaimint?ja, popiežius jiems atsak? j? gimt?ja kalba, o tai juos labai nudžiugino.
Dar daug kas sl?g? Šventojo T?vo šird?. Jau pirmoje savo kalboje kardinolams jis pareišk?, kad laikantis š?kio „Visk? atnaujinti Kristuje“ jam ypa? r?p?si? skelbti ir saugoti ties?. Tuo metu b?ta silpnadvasi?, manan?i?, jog Kristaus moksl? reiki? suderinti su moderniaisiais mokslais. Pritardami liberaliai protestant? teologijai, jie tvirtino, jog tik?jimo dogmos esan?ios tik simboliai. Jie net nesig?dijo skelbti, kad J?z? Dievu laikiusios tik susižav?jusios minios, o Jis toks nebuv?s. Jie taip pat neig? J?zaus stebuklus.
Su dideliu skausmu Pijus X mat?, kad tos klaidos, vadinamos modernizmu, brov?si ? kunig? seminarijas, ? teologijos fakulteto auditorijas, net ? bažnytin? hierarchij?. Ilgiau nebuvo galima tyl?ti.
1907 m. rugs?jo 8 d. enciklika „Pascendi“ labai griežtai pasmerk? tas klaidas ir pa?ioje Katalik? Bažny?ioje ?sigal?jusiam modernizmui sudav? mirtin? sm?g?. Popiežius pasmerk? 65 klaidingus teiginius ir uždraud? juos skelbti, pagrasindamas ekskomunika.
Ne vienam, kas be piktos valios buvo pasidav?s toms klaidoms, tai atv?r? akis, ir tokie rado keli? ? tikr?j? tik?jim?.
Taip pat ne vienas profesorius, man?s daug nuveikti nuolaidžiaudamas laiko dvasiai, dabar nuolankiai muš?si ? kr?tin? ir nusileido neklaidingam Bažny?ios sprendimui. Kiti, be abejo, liko užsispyr?, ir popiežius, nors ir su skaudama širdimi, tur?jo juos ekskomunikuoti. Nepataisomi modernizmo šalininkai, masonai ir laisvamaniai, visokiais b?dais reišk? savo neapykant? ir paniek? popiežiui ir jo sekretoriui.
Popieži? jie vadino puikiu, bet nieko neišmanan?iu kaimo klebonu, kuriam geriau b?t? buv? likti pas savo kaimie?ius. Jis nieko neišman?s apie nauj?j? amži? mokslus ir j? reikalavimus. Kiti kalb?jo dar šiurkš?iau ? j? ir Mer? del Val vadino fanatikais, norin?iais užgniaužti bet koki? dvasios laisv?.
O dar kiti ?m? ty?iotis iš jo b?do taurumo ir gerumo.
„Pijus yra tik veidmainis, nepaprastas garb?troška ir barnininkas, jis tariamu nuolankumu pasiek? tokias aukštumas ir dabar nusimet? savo kauk?“, ? raš? laikraš?iai. Tairelis, Anglijos modernist? vadas, niršdamas raš?: „Modernist? jud?jimas pavert? skais?iomis viltimis daugel? neaiški? svajoni?, bet staiga išlindo Pijus X, vienoje rankoje laikydamas skorpion?, o kitoje akmen?.“
Pijus X juok?si iš vis? t? užgauliojim?, jo n? kiek nejaudino n? didžiausi keiksmai, nei bekrašt?s pagyros. Supykdavo popiežius tik tada, kai kas nors užkabindavo jo valstyb?s sekretori?.
? Aš nepak?siu tokios neteisyb?s, ? pareišk? jis kardinolui Meriui del Val. ? Tegul jie visk? prikaišioja man, jeigu jiems patinka. Bet už k? jie turi kaltinti jus?
? O, Šventasis T?ve, jei ir ? mane pataiko keli akmenys iš t?, kuriuos svaido ? j?s? šventenyb?, aš didžiuojuosi.
Vatikan? užpl?do šmeižikišk? laišk? tvanas.
? Na, k? jie v?l rašo apie mane? ? paklaus? jis, pasteb?j?s, kad mons. Bresanas pad?jo ? šal? ryšul?l? laišk?.
? Juose prirašyta negird?t? šmeižt?, ? atsak? susir?pin?s sekretorius. ? Ar j?s? šventenyb? norite juos skaityti?
? Ne, ne, ? pakrat? popiežius galv?.
Paskui jis peržegnojo tuos laiškus ir tar?:
? Parce sepultis [lot. netrukdyk lavonams ils?tis].
Nors popiežius griežtai smerk? klaid?, labai gail?josi klystan?i?j?. Jis bausdavo tik tada, kai kitaip pasielgti nebegal?davo ir kai priešingumai buvo vieši, ir neb?davo galima j? nepasteb?ti.
? Modernistai patys kasasi duob?, ? sakydavo jis.
Jau pirmoje konsistorijoje jis pareišk?:
? Nors mus ver?ia kovoti už ties?, bet mes su meile apkabiname tiesos priešus, nes mes nepaprastai juos užjau?iame ir pavedame Dievo gailestingumui.
Vien? dien? jis buvo priverstas pasikviesti ir rimtai persp?ti kunig?, praradus? bet kok? saik?.
? Sukalb?kite, eminencija, už mane „Sveika, Marija“, ? papraš? jis Mer? del Val, ? kad Dievas palaimint? šit? audiencij? ir tas vargšas nustot? priešintis, ir neverst? man?s griebtis griež?iausi? priemoni?.
Kit? ryt? jis at?jo ? kambar? labai susir?pin?s ir nuvarg?s. R?pestis beveik vis? nakt? neleido jam užmigti. O po audiencijos jo veidas spind?jo džiaugsmu.
? Žinote, eminencija, ? tar? jis kardinolui, ? viskas pra?jo gerai. Vargšas suprato mano žodži? teisingum?. Gal?jau jo nepasigail?ti, bet jis nusileido. Dabar mes turime pasistengti jam pad?ti.
Pijui X daug met? nedav? ramyb?s bažnytin?s muzikos reforma. Dievo namai ir švent?j? paslap?i? didingumas jam atrod? per kiln?s dalykai, kad prie j? b?t? galima šlieti kasdieniškus dalykus arba tokius, kurie tinka tik teatrui. Tod?l jis paskelb? laišk? motu proprio, kuriame nurod?, kad liturginei muzikai, ypa? grigališkajame giedojimui, reikia gr?žinti pirmykšt? grož? ir didingum?.
„Tarp apaštalavimo uždavini?, ? raš? jis, ? be abejo, žymi? viet? užima pareiga saugoti ir puosel?ti Dievo nam?, kuriuose atliekamos šventosios m?s? religijos paslaptys, kilnum?. Tod?l Dievo namuose neturi b?ti nieko, kas trukdyt? ar nors kiek kliudyt? susitelkti, kas nesiderint? su švent?j? veiksm? kilnumu ir didingumu.“
Jis taip pat nurod? gaires, pagal kurias buvo sutvarkyta bažnytin? muzika ir pašalintos negerov?s.
Šiame darbe jam daug patar? ir pad?jo kompozitorius Perozis.
Wilhelm Hünermann, publikuota iš: Wilhelm Hünermann, Liepsnojanti ugnis (Vilnius: Katalik? pasaulis, 1992)
JŠ pagal www.katalikutradicija.lt