Pra?jus vos m?nesiui nuo 2001 m. rugs?jo 11 d. išpuoli?, buv?s prezidentas Billas Clintonas skait? paskait? Džordžtauno (Georgetown) universiteto studentams. Kol pasaulis m?gino suteikti prasm? beprasmiui dalykui, Clintonas pateik? savo ?vyki? paaiškinim?: „Tie iš m?s?, kurie turi europietišk? šakn?, n?ra nekalti.
Pirmojo kryžiaus žygio metu, krikš?ionims kariams už?mus Jeruzal?, jie pirmiausia sudegino sinagog? su viduje buvusiais trimis šimtais žyd?, o po to ant Šventyklos kalno išžud? visus musulmon? vaikus ir moteris. ?vyki? aprašymuose kariai vaizduojami kaip vaikš?iojantys ant Šventyklos kalno, krikš?ionims šventos vietos, kraujo up?je, siekusioje j? kelius.“
„Ši istorija Artimuosiuose Rytuose vis dar pasakojama ir mes vis dar už tai mokame“, ? apibendrino jis, ir su šia pabaiga galima sutikti. Osama bin Ladenas ir kiti islamistai dažnai amerikie?ius vadina „kryžiuo?iais“, o Rugs?jo 11-osios išpuoliai, pasak jo, buvo nukreipti prieš „kryžiuo?ius ir žydus“. V?liau jis skelb?, jog „kryžiuo?iams pirm? kart? pavyko patenkinti savo istorines ambicijas ir svajones prieš islam?, užimant šventas islamo vietas <…> Pergal? prieš juos Irake reikš pergal? prieš juos visuose j? karuose ir sionistin?s-krikš?ioniškos bangos atsitraukim?.“
Žinoma, dauguma žmoni? Vakaruose nemano, kad jie nuo pat Viduramži? vis dar t?sia nenutr?kstamus kryžiaus žygius prieš islam?. Ta?iau dauguma vis d?lto tiki, kad b?tent kryžiaus žygiai prad?jo tas problemas, kurios mums grasina dabar. Vakarie?iai (ir patys katalikai) kryžiaus žygius laiko nepaprastai g?dingu savo istorijos epizodu. Kaip vaizduoja Ridley Scotto filmas „Dangaus karalyst?“ (angl. Kingdom of Heaven), kryžiaus žygiai buvo nieko neišprovokuotos kampanijos, kupinos netolerantiško išprot?jusi? dvasinink? pamokslavimo ir vykdytos religini? fanatik? prieš taik? ir civilizuot? musulmon? pasaul?. Holivudo versija teigia, jog aklas kryžiuo?i? smurtas dav? pradži? džihadui, nes musulmonai kovojo, nor?dami apginti save ir savo pasaul?. Ir kam visa tai? D?l Jeruzal?s – miesto, kuris tuo pa?iu metu buvo „viskas ir niekas“, vieta, pripildyta religijos, kuri „veda žmones iš proto“.
Kai ?vyko 2001 met? rugs?jo 11 d. išpuolis, Amerikoje buvo vos keli profesional?s istorikai, tyrin?jantys kryžiaus žygius. Taip jau atsitiko, kad buvau vienas iš j?. D?l to mano telefonas po išpuolio dar ne vienerius metus nesiliov? skamb?ti. Dažniausias klausimas tuose šimtuose interviu, kuriuos man teko duoti po tos siaubingos dienos, buvo: „Kaip kryžiaus žygiai l?m? dabartinius terorist? išpuolius prieš Vakarus?“. Mano atsakymas visada b?davo toks: „Nel?m?. Kryžiaus žygiai buvo Viduramži? fenomenas, neturintis jokio ryšio su moderniuoju islamo terorizmu.“
Šis atsakymas jiems niekada nepatikdavo. Juk pirmas ?sp?dis mums sako, kad jis prieštarauja intuicijai. Jei Viduramžiais Vakarai siunt? kryžiuo?ius užpulti musulmon?, argi jie neturi teis?s b?ti nusimin?? Jei kryžiaus žygiai iššauk? prieš Vakarus nukreipt? džihad? tada, argi n?ra protinga matyti juos ir kaip gelmin? dabartinio džihado priežast?? Atsakymas yra „ne“, bet kad tai gal?tum?te suprasti, jums neužteks t? keli? minu?i?, kurias klausiant klausimo yra pasiruoš? skirti žurnalistai. Tam reikia ne tik pa?i? kryžiaus žygi? supratimo, bet ir suprasti b?dus, kuriais šie karai buvo iškraipyti ir išnaudoti moderniems tikslams.
Š? atsakym? pateikia labiausiai pažengusio kryžiaus žygi? istoriko, Kembridžo universiteto profesoriaus Jonathano Riley-Smitho knyga „Kryžiaus žygiai, krikš?ionyb? ir islamas“ (angl. The Crusades, Christianity and Islam). Tai plona knyga, jo 2007 metais Kolumbijos universitete skaityt? paskait? nuorašas, pasiekiama visiems, kurie domisi šia tema.
Dažniausiai mokoma, kad krikš?ionys užpuol? musulmonus be jokios provokacijos tam, kad užgrobt? j? žemes arba prievarta atverst? ? krikš?ioni? tik?jim?. Kryžiuo?iai es? buvo Europos bežemiai ir nelaim?liai, kurie iš aklo fanatiškumo ir turt? bei žem?s troškimo puol? bedievius. Taigi, kryžiaus žygiai es? išdav? pa?i? krikš?ionyb?. Jie priesak? „Atsuk kit? žand?“ pakeit? ? „Žudykite juos visus. Dievas atpažins savuosius“.
Visa tai yra netiesa. Jau ilg? laik? kryžiaus žygi? istorikai sutaria, kad tai netiesa, ta?iau jiems labai sunku b?ti išgirstiems per vis? t? primest? išankstini? nusistatym? li?n?. Kitoje ši? istorik? barikad? pus?je stovi, kaip pastebi Riley-Smithas, „beveik visi kiti žmon?s, nuo vadovaujan?i? dvasinink? ir kit? sri?i? mokslinink? iki pla?iosios visuomen?s“. Pavyzdžiui, sero Steveno Runcimano trys knygos „Kryžiaus žygi? istorija“ (angl. History of the Crusades) tomai vis dar yra viena perkamiausi? Kembridžo universiteto leidyklos knyg?, net pra?jus pusei amžiaus po jos išleidimo. B?tent Runcimanas pavadino kryžiaus žygius „ilgu netolerancijos aktu Dievo vardan, aktu, kuris yra nuod?m? prieš Švent?j? Dvasi?“. Problema ?ia ta, kad Runcimanas ir kiti populiarieji autoriai tiesiog sugeba parašyti gražesnius k?rinius nei profesional?s istorikai.
Mes vis rašome savo mokslines knygas ir straipsnius, sužinodami vis daugiau ir daugiau apie kryžiaus žygius, ta?iau liekame neišklausyti. O kai m?s? išklauso, atmeta kaip idiotus. Kart? paklausiau Riley-Smitho, ar jis tiki, kad kada nors populiarius išankstinius nusistatymus d?l kryžiaus žygi? modernus mokslas sugeb?s pakeisti. „Jau baigiu prarasti vilt?“, atsak? jis.
Vienas iš didžiausi? nesusipratim? yra manymas, kad kryžiaus žygiai iškraip? religij?, kurios ?k?r?jas skelb? romum?, meil? priešams ir nesipriešinim?. Riley-Smithas savo skaitytojams primena, kad d?l smurto Kristus nebuvo toks tiesmukiškas, kaip pacifistai link? manyti. Jis pagyr? Romos šimtininko tik?jim?, bet nepasmerk? jo profesijos. Paskutin?s vakarien?s metu Jis savo mokiniams pasak?: „Kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaust? ir tenusiperka. Sakau jums, manyje privalo išsipildyti, kas parašyta.“ (Lk 22, 36)
Šv. Paulius taip raš? apie pasaulietin? valdži?: „Jei darai bloga – bijok, nes ji ne veltui nešioja kalavij?. Ji Dievo tarnait? ir r?sti baud?ja darantiems pikta.“ (Rom 13, 4) Pra?jus keliems amžiams, šv. Augustinas apibr?ž? teisingo karo teorij?, pagal kuri? teis?ta valdžia gali panaudoti j?g? tam, kad užkirst? keli? didesniam blogiui. Tai turi b?ti gynybinis karas, reakcija ? agresij?. Tad krikš?ionims smurtas buvo etiškai neutralus, nes gal?jo b?ti panaudotas tiek blogiems tikslams, tiek ir norint juos sustabdyti. Kaip pastebi Riley-Smithas, id?ja, kad smurtas yra absoliutus blogis, yra modernaus pasaulio išradimas. Ji n?ra krikš?ioniška.
Visi kryžiaus žygiai atitiko teisingo karo kriterijus. Jie buvo reakcija ? puolim? prieš krikš?ionis ir j? Bažny?i?. ? Pirm?j? kryžiaus žyg? buvo pašaukta 1095 metais ir tai buvo atsakas ? nesenus turk? krikš?ioniškos Mažosios Azijos užkariavimus, taip pat ir ? žymiai ankstesnius arab? tuomet buvusios krikš?ioniškos Šventosios Žem?s užkariavimus. Antrasis kryžiaus žygis buvo atsakas ? 1144 metais musulmon? vykdyt? Edesos užkariavim?. Tre?iasis buvo sušauktas, siekiant atsakyti ? 1187 metais musulmon? vykdyt? Jeruzal?s ir daugelio kit? krikš?ionišk? žemi? Levante už?mim?.
Visais šiais atvejais tikintieji išsiruoš? ? kar?, nor?dami apginti krikš?ionis, nubausti užpuolikus ir atstatyti sugriaut? tvark?. Kaip kitur raš? Riley-Smithas, išsiruošimas ? kryžiaus žyg? buvo suprantamas kaip meil?s išraiška – meil?s Dievui ir meil?s kaimynui. Bandydami sustabdyti musulmon? agresij? ir atstatyti Ryt? krikš?ionyb?, kryžiuo?iai imitavo ger?j? samariet?. Arba, kaip popiežius Inocentas II sak? Tamplieri? ordino riteriams: „J?s savo veiksmais ?gyvendinate šiuos evangelijos žodžius: N?ra didesn?s meil?s, kaip gyvyb? už draugus atiduoti.“
Ta?iau kryžiaus žygiai nebuvo vien karai. Tai buvo šventieji karai, ir b?tent tai padaro juos kitokius nei visi prieš tai buv? karai. Juos šventus padar? ne tik j? tikslas, bet ir pa?i? kryžiuo?i? pasiaukojimas. Kryžiaus žygis buvo piligrimyst? ir tod?l atgailos aktas. Kai popiežius Urbonas II 1095 metais pakviet? ? Pirm?j? kryžiaus žyg?, jis dav? pavyzd?, kuriuo v?liau šimtme?iais sek? kitos kartos. Žmon?ms, kurie išpažindavo savo nuod?mes ir teisingos intencijos vedami ryždavosi prisiimti kryžiaus žygio našt?, b?davo suteikiamas visiškas nuod?mi? atleidimas. Šis atleidimas buvo patvirtinimas, kad jie prisi?m? ši? auk? d?l Kristaus, kuris ir v?l buvo nukryžiuotas d?l savo žmoni? nelaimi?.
Ši auka buvo išskirtin?. Kaip rašo Riley-Smithas, kryžiaus žygi? kaina buvo pribloškianti. Be finansin?s pagalbos tik turtingieji gal?jo sau leisti išsiruošti ? kryžiaus žyg?. Daug kilming? šeim? d?l kryžiaus žygi? visiškai nuskurdo.
Istorikai jau seniai žino, kad ?prastas kryžiuo?io kaip nuotyki? ieškotojo ?vaizdis yra neteisingas ir pasen?s. Absoliuti dauguma kryžiuo?i? gr?ždavo namo iš karto po to, kai tik atlikdavo tai, k? buvo pasižad?j? priesaikos metu. Ir tas menkas laimikis, kur? jie parsigabendavo, n? iš tolo nepadengdavo milžinišk? kelion?s išlaid?. Ta?iau tie, kurie sugr?žo, net jei ir nuskurd?, buvo laim?s k?dikiai. Kaip paaiškina Riley-Smithas, naujausi tyrimai parodo, jog kryžiaus žygio metu mirdavo maždaug tre?dalis vis? riteri? ir kilming?j?. Žinoma, mirtingumas tarp žemesni? klasi? buvo dar didesnis.
Ne?manoma suprasti kryžiaus žygi?, jei nesuprantame j? atgailaujamojo pob?džio. B?tent atgailos siekis vert? t?kstan?ius vyr? prisiimti ši? itin brangiai kainuojan?i? našt?. Pasaulietin? Viduramži? Vakar? Europos diduomen? buvo kariai aristokratai. Jie gyvendavo iš savo kardo. Žinome iš j? testament?, kad jie puikiai suvok? savo nuod?mingum? ir buvo susir?pin? savo sielos b?sena. Kryžiaus žygis jiems suteik? galimyb? pasitarnauti Dievui ir atlikti atgail? už savo nuod?mes. Jis jiems leido panaudoti ginklus kaip savo išganymo, o ne pasmerkimo, ?rank?.
Taip, tai buvo sunku, bet juk atgaila ir turi b?ti sunki. Kaip popiežius Urbonas II ir v?lesni? kryžiaus žygi? ?kv?p?jai jiems primindavo, pats Kristus yra pasak?s: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats sav?s, teima savo kryži? ir teseka manimi.“ Kaip raš? vienas iš kryžiaus žygio pamokslinink?, „Tie, kurie prisiima savo kryži?, atsižada sav?s prisiimdami mirtinus pavojus, palikdami savo mylimuosius, aukodami savo turtus ir nešdami savo kryži?, daro tai tam, kad po to gal?t? šio kryžiaus b?ti nunešti ? dang?.“ Kryžiuo?iai prisisi?davo prie r?b? kryži?, kad pažym?t? savo atgailos našt? ir vilt?.
Be šios atgailos ne?manoma paaiškinti kryžiaus žygi?. Ta?iau XVII ir XVIII amžiuose protestantai ir šviet?jai atmet? bet koki? id?j? apie mirtin? nuod?m?, atgail?, pragar? ar popiežiaus autoritet?. Kaip vis? tai atmet? jie gal?jo paaiškinti kryžiaus žygius? D?l ko daugiau t?kstan?iai vyr? žygiuot? t?kstan?ius myli? giliai ? priešo teritorij?, jei ne d?l kažko ypa? vertingo? Pirmasis šov?s paaiškinimas buvo, kad jie buvo apgauti Antikristo: Katalik? Bažny?ia ?tikino paprastus žmones, kad j? išganymas yra kautyn?s m?šiuose. V?liau, su liberalizmo at?jimu, kritikai prad?jo aiškinti, kad kryžiuo?iai b?tinai tur?jo tur?ti ekonomini? motyv?. Jie es? siek? turto ir papras?iausiai naudojo religij? kaip priedang? savo žemiškoms aistroms.
XIX amžiuje kryžiaus žygi? atsiminimas tapo neatsiejamas nuo europietiško imperializmo. Riley-Smithas pasakoja pribloškian?i? istorij? apie arkivyskup? Charles? Martial? Allemand?-Lavigerie iš Alžyro, Balt?j? t?v? ir Balt?j? seser? misionierišk? ordin? ?k?r?j?. Jis uoliai dirbo, nor?damas ?steigti nauj? karin? ordin?, panaš? ? Viduramži? Tamplieri?, Teuton? ir Hospitalieri? ordinus. Šis naujasis ordinas tur?jo b?ti siun?iamas ? Afrik?, kur jo misija b?t? buvusi saugoti misionierius, kovoti prieš prekyb? vergais ir remti Pranc?zijos civilizacijos žemyne progres?.
Gav?s pinig? iš prieš vergij? kovojusi? draugij?, Lavigerie nusipirko žem?s Sacharos dykumos pakraštyje, kad ?ia ?rengt? naujojo ordino b?stin? – L’Institut Religieux et Militaire des Frères Armés du Sahara. Ordinas pritrauk? šimtus vyr? iš vis? socialini? klasi? ir 1891 metais pirmieji broliai gavo savo baltus apdarus, pažym?tus raudonu kryžiumi. Riley-Smitho knygoje galime rasti nuostabi? ši? broli? savo Afrikos b?stin?je nuotrauk?. Jie didžiuodamiesi žvelgia ? objektyv?, kiekvienas iš j? d?vi kryži? ir kai kurie laiko šautuvus.
Institut des Fréres Armés veikla t?s?si tik kiek daugiau nei metus ir nutr?ko tada, kai mir? jo ?k?r?jas. Ta?iau XIX amžiuje ne kart? bandyta ?steigti karin? ordin?, netgi protestantiškoje Anglijoje. Visa tai atspindi tuo metu vyravusi? romantizmo ir imperializmo bang? bei Viduramži? kryžiaus žygi? kontrast?.
Prezidentas Clintonas ne vienintelis galvoja, kad musulmon? pasaulis vis dar prisimena kryžiuo?i? es? padarytus nusikaltimus. Paprastai galvojama – net ir pa?i? musulmon?, – kad šios traumos padariniai ir atmintis islamo pasaulyje gyvi nuo pat XI amžiaus. Kaip paaiškina Riley-Smithas, iš tikr?j? kryžiaus žygi? atmintis musulmon? pasaulyje v?l atgim? tik labai neseniai. Carole Hillenbrand pirmoji atskleid? š? fakt? savo knygoje „Kryžiaus žygiai: Islamo perspektyvos“ (angl. The Crusades: Islamic Perspectives). Tiesa yra ta, kad Viduramži? musulmonai suprato, jog kryžiaus žygiai buvo paremti religija, ta?iau nebuvo jais ypatingai susidom?j?. Kai 1291 metais musulmon? armijos pašalino paskutinius Kryžiuo?i? karalyst?s liku?ius iš Palestinos, kryžiaus žygiai labai greitai dingo iš musulmon? atminties.
Tuo tarpu Europoje kryžiaus žygiai buvo gerai atsimenamas ir tapatyb? formuojantis istorijos epizodas. Europie?iai, kurie kryžiaus žygius susiejo su imperializmu, ši? istorij? XIX amžiuje atneš? ir ? Artimuosius Rytus, kur iš naujo j? pristat? musulmonams, nes šie buvo visiškai j? pamirš?. Atpl?šdami kryžiaus žygius nuo tikrojo savo tikslo, jie juos nutap? kaip pirm?j? Europos kolonizacijos avanti?r? – pirm?j? Vakar? bandym? atnešti civilizacij? ? musulmoniškuosius Rytus.
Riley-Smithas apib?dina milžinišk? poveik?, kur? sero Walterio Scotto novel? „Talismanas“ (angl. The Talisman) tur?jo europie?i? s?monei, o tod?l ir Artim?j? Ryt? poži?riui ? kryžiaus žygius. Tokie kryžiuo?iai kaip Ri?ardas Li?taširdis buvo apib?dinami kaip šiurkšt?s, žiaur?s ir vaikiški, o musulmonai, ypa? Saladinas, buvo tolerantiški ir apsišviet? XIX amžiaus džentelmenai. Su Osman? imperijos galyb?s žlugimu ir išaugusiu arab? nacionalizmu XIX amžiaus pabaigoje, musulmonai susiejo šiuos du kryžiaus žygi? naratyvus ir suk?r? nauj? pasakojim?, pagal kur? kryžiaus žygiai buvo tik pirmasis Europos bandymas užkariauti islam? ? bandymas, kuris buvo t?siamas ir modernaus Europos imperializmo. Europie?iai musulmonams iš naujo pristat? Saladin?, kuris Artimuosiuose Rytuose buvo užmiršta fig?ra, o arab? nacionalistai tada iš jo pašalino dar ir kurd? kilm? bei padar? j? nauju antivakarietišk? kov? herojumi. To rezultat? mat?me Irako karo pradžioje, kai Saddamas Huseinas vaizdavo save kaip nauj?j? Saladin?, kuris išvarys naujuosius kryžiuo?ius.
Arab? nacionalistai labai gerai pasinaudojo nauj?ja kryžiaus žygi? istorija kovose už savo nepriklausomyb?. V?liau š? ?rank? per?m? j? priešai islamistai. Osama bin Ladenas pasinaudojo šiuo parankiu mitu, kad pavaizduot? Vakar? veiksmus kaip tebesit?siant? kryžiaus žyg? prieš islam?.
Tai yra vienintelis ryšys, kuriuo kryžiaus žygiai gali b?ti siejami su moderniuoju islamo terorizmu. Ta?iau šis mitas yra taip giliai ?sišaknij?s, kad daug paprast? musulmon? juo vis dar tiki. Kaip pasakoja Riley-Smithas, „Neseniai atsisakiau dalyvauti televizijos laidoje, kurios prodiuser? buvo išsilavinusi ir inteligentiška egiptiet?, nes ji tik?jo tebesit?sian?iu Vakar? kryžiaus žygiu. Nors šis islamist? ?sivaizdavimas turi žymiai daugiau bendro su reakcija ? imperializm? nei su istorine tiesa, jis vis dar padeda daugeliui žmoni?, tiek nuosaiki?, tiek ir ekstremist?, susieti išnaudojim?, kur? jie tiki es? patyr?, su istoriniu kontekstu; ir taip vienu metu patenkinti tiek savo pranašumo, tiek ir pažeminimo jausmus.“
Artimuosiuose Rytuose, kaip ir Vakaruose, žmon?s yra palikti situacijoje, kuomet tarp mito ir realyb?s žioji bedugn?. Kryžiaus žygi? istorikai kartais bando žmon?ms aiškinti situacij?, ta?iau dažniausiai jie kalbasi tik tarpusavyje, kol tuo tarpu vadovaujantys dvasininkai, kit? sri?i? mokslininkai ir viešoji nuomon? laikosi ?sikibusi karikat?riško kryžiaus žygi? vaizdo, sukurto moderni?j? ideologij?. Jei ši bedugn? kada nors bus peršokta, tai bus padaryta tik su gerai parašytomis ir paveikiomis knygomis.
Thomas F. Madden Versta iš: Firstthings.com
JŠ pagal www.katalikutradicija.lt