Ar Lietuva turi savo išpopuliarintą istorijos versiją? Baiminimasis, kad gudai skleidžia savo istorijos versijas, rodo, jog tokio populiarinimo šioje kartoje tikriausiai dar nėra buvę.
Tinklalapyje www.bernardinai.lt galime perskaityti Putino tezių apie Lietuvos istoriją apžvalgą. Ji pradedama citata:
„[Kyjivo Rusios] skaidymasis sustiprėjo po niokojančios Batu Khano invazijos, nusiaubusios daugybę miestų, įskaitant Kyjivą. Šiaurės rytinė Rusijos dalis pateko į Aukso ordos kontrolę, tačiau išlaikė ribotą suverenitetą. Pietinės ir vakarinės Rusijos žemės didžiąja dalimi tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalimi, kuri – svarbiausia – istoriniuose dokumentuose buvo vadinama Didžiąja Lietuvos ir Rusijos kunigaikštyste. (Šitaip šalis niekuomet nevadinta. LDK savo oficialioje titulatūroje vardino visas užimtas teritorijas pabaigdama vardinimą „bei kitų žemių Kunigaikštystė“).“
Autorius toliau apibendrina:
„Lietuva yra tik pavadinimas, vienoms iš istoriškai slaviškų (suprask, rusiškų) žemių. Bendra kalba, religija, gimynystės ryšiai su Maskva. Lietuviai pakeliui kažkur nubyra (tikėtina, jog ateities vadovėlyje taip ir bus parašyta – „prie jūros dar buvo žmudai ir Žmudija“). Lenkai kalti dėl to, kad LDK žemės tapo katalikiškomis, o stačiatikiškų sumažėjo. Lenkai kalti, kad vietoj kirilicos pradėjo dominuoti lotyniška abėcėlė. LDK iš esmės yra ne kas kita kaip Kyjivo Rusios ir jos teisių perėmėjos – rossijos istorijos dalis ir paveldas.
Taigi reikia suvokti, kad 30 metų kuriamas pseudoistorinis naratyvas apie baltarusišką Lietuvos kilmę yra Kremliaus naudai. Tai, kad yra politologų, istorikų ir ar šiaip naudingų naivuolių, kurie bando teigti, jog „kuo daugiau LDK Baltarusijoje, tuo ten mažiau Kremliaus“, nesąmoningai kenkia mums, nes Kremlius inkorporavo visa tai į savo naratyvus bei planus… ir lietuviams juose vietos nėra.“
Tai, ką pasakė Putinas, yra Rusijos naratyvas. Norėtųsi paklausti, o kur yra Lietuvos naratyvas? Nuolat skųstis, kad viską gadina gudai, kurie, naudodamiesi „litvinizmu“, skleidžia Rusijos naratyvą, tūkstantmetę istoriją turinčiai tautai tikrai nepakanka.
Kodėl žiniasklaidoje (nekalbu apie mokslines knygas) negirdime apie šiandieninių gudų baltišką kilmę (mokslinė baltų substrato teorija), apie lietuviškas pilis Krėvoje ir Lydoje, apie žemių prie Dniepro ir Dvinos baltiškumą, apie katalikišką šių žemių istoriją?
Šių mokslinių ir neginčijamų faktų populiarinimo ir Lietuvos istorinio naratyvo propagavimo ir Lietuvoje ir pasaulyje yra per mažai. Kalbant apie šį naratyvą, akivaizdu, kad šiandien negalima apsiriboti vien anglų kalba. Šis naratyvas turi būti prieinamas ir rusų kalba visiems skaitytojams, klausytojams ir žiūrovams Rytuose.
Rašydamas šiuos žodžius, viena vertus, galvoju apie priemones, kurių turėjo imtis Lietuvos valstybė, tiesiogiai suinteresuota šio naratyvo kūrimu. Tačiau ko galima tikėtis iš Lietuvos valstybės, kai ji per dešimtmetį nesugeba pastatyti nacionalinio stadiono?
Tokiu atveju šiuos klausimus reikėtų adresuoti žiniasklaidai ir tinklaraštininkams, skatinant juos nušviesti šią temą. Lietuvai reikia savo istorinio naratyvo populiaria forma, juolab kad istorinių šaltinių netrūksta.
Galbūt tada taip nebijotų gudų, skleidžiančių vienokią ar kitokią istorijos versiją? Juk esame tūkstantmetę istoriją turinti tauta….
Jonas Šaulys