Birželio sukilimas ir kintanti istorijos politika

Ir ginčas šis – ne apie praeitį, ir ne apie istorinius faktus, kurių, žinoma, būta visokių, kai vienomis aplinkybėmis tie patys žmonės galėdavo pasielgti kaip didvyriai, o kitomis – kaip niekšai ar atgrasūs prisitaikėliai, ir atvirkščiai. O apie istorijos politiką, kuri yra įgyvendinama valstybės, ar, tiksliau, jos valdančiojo elito rankomis ir kuri sąmoningai ar ne, tiesiai ar paslėptai, diegia piliečiams tam tikras vertybes.

 

Taigi, apie ką aš čia? Ogi apie vadinamąjį „Niurnbergo konsensusą”, Vokietijos denacifikacijos kontekste palaipsniui įtvirtintą iš pradžių joje, po to besivienijančioje Europoje ir galiausiai mėginamą įtvirtinti visame pasaulyje. Šio konsensuso esmė – įsitikinimas, kad Antrojo Pasaulinio karo metais nacių vykdytas masinis Europos žydų naikinimas yra su jokiais kitais nusikaltimais žmoniškumui nesulygintinas genocidas, o jo neigimas ar kvestionavimas turi būti persekiojami baudžiamojo kodekso pagalba. Kaip ir pati nacių ideologija yra absoliutus blogis, kuris turi būti persekiojamas visaip ir visada.

Tačiau šiai sampratai, kuri Vokietijos istorijos politiką veikiai pavertė europiečiams sektinu moraliniu pavyzdžiu, iššūkį metė pirmiausia Sovietų Sąjungos žlugimas, o paskui ir eurointegracija.

 

Žlungant SSRS, jos okupuotų ar kontroliuotų visuomenių žmonės pagaliau galėjo sau leisti atminti ilgai sovietų režimo slopintus ar represuotus prisiminimus apie jo vykdytus masinius nusikaltimus žmoniškumui. O kartu ir kovotojus už laisvę, kurie, nepaisant visiškai tam nepalankių geopolitinių aplinkybių, mėgino savo valstybėms grąžinti nepriklausomybę. Ir šiame kontekste 1941 m. Birželio sukilimas šviečia ryškia žvaigžde, kadangi jis regione buvo veikiau išimtis nei taisyklė metu, kai viena okupacija staigiai keitė kitą, ir trumpam buvo atsivėręs galimybių langas, kuriuo sukilėliai, kad ir nesėkmingai, ir pamėgino pasinaudoti.

 

Vidurio Rytų europiečiai iš buvusio „soclagerio” ir Baltijos šalių ėmė savo istorijos politikas formuoti remdamiesi „dviejų totalitarizmų” koncepcija, kuri akcentavo okupacijas, represijas ir pasipriešinimą, taigi – savas aukas ir didvyrius. O ši koncepcija neišvengiamai tapo konkurente Holokausto naratyvui, tuomet pradėtam diegti ir šiame regione, kuris išreiškė norą tapti Europos bendrijos dalimi. Konkurencija ir susipriešinimas tarp šių skirtingų atminčių ir skirtingų atminties politikų, matyt, buvo neišvengiami, nes, natūralu, kad kiekvienai tautinei bendruomenei labiau rūpi jos žmonių patirtos kančios ir netektys. O kadangi daugiau svorio čia turėjo stipresnė ir įtakingesnė pusė, rytų europiečiai netrukus buvo apkaltinti irgi buvę įsivėlę į Holokausto nusikaltimus, kai kada jau bandant sumenkinti net pačių nacių vaidmenį ir, vokiečių pavyzdžiu, pamėginta jiems primesti kolektyvinę, niekad nepasibaigiančią kaltę („Lenkų koncentracijos stovyklos” ir pan.). Bene garsiausias tokio susipriešinimo pavyzdys būtų Holokausto ir ukrainiečių Holodomoro gretinimas, sukėlęs judviejų aukų skaičiaus konkurenciją.

 

Tai vedė prie įvairių nesusipratimų ir abipusių kaltinimų ir ES mastu, o šiame procese dalyvavo Vokietijos, JAV ir Izraelio ambasadoriai, aktyviai kišdamiesi į šalių, kuriose reziduoja, vidaus reikalus istorijos vertinimų srityje. Prisiminkime kad ir „Genocido aukų muziejaus” Vilniuje pervadinimo 2017 m. istoriją.

 

Lietuvoje, dėl mūsų postsovietinio, linkusio prisitaikyti ir paklusti stipresniam, mentaliteto ir naujojo/senojo elito sovietinių šaknų, oficialiame lygmenyje palaipsniui įsivyravo Holokausto naratyvas, nustūmęs į pašalį lietuvių kovų ir kančių pasakojimą, ypač kai šių nusikaltimų liudytojai jau mus palieka. Dar daugiau, kai kurie jo elementai, kaip antai Birželio sukilimas, pradėti vis atviriau niekinti ir persekioti, ignoruojant tikruosius jo tikslus bei kaltinant tikru ar tariamu antisemitizmu. Tačiau dalies Lietuvos piliečių žydų vaidmuo pirmojoje sovietų okupacijoje ir represijose, talkinant bolševikiniam okupantui, tapo visiškai nutylima ir apeinama „nepolitkorektiška” tema, pasmerktąja „dviejų genocidų” teorija, kurios negalima liesti net užuominomis, tuo pačiu nesitikint sulaukti viešos ir demonstratyviai žiaurios bausmės (prisiminkime P. Stankero, V. Sadausko ir V. Rakučio atvejus), nors ji istorikų dar buvo laisvai nagrinėjama pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio istoriografijoje.

 

Tačiau pastarojo meto įvykiai – genocidiniai epizodai Rusijos agresijoje prieš Ukrainą, ir ypač Izraelio karas prieš Hamas, tuo pačiu masiškai naikinant civilius palestiniečius, metė iššūkį „Niurnbergo konsensusui”. Jis sulaukė smūgių net iš kelių pusių. Įskaitant ir iš postkolonijinių visuomenių intelektualų bei imigrantų pačioje Vokietijoje, kurie priminė, kad Holokaustas anaiptol nebuvo pirmasis ar vienintelis vokiečių vykdytas genocidas. Taigi, nors apie hererų ar namų genčių naikinimą 1904-1908 m. dab. Namibijos teritorijoje vokiečių kolonistų rankomis istorikai išsamiai žinojo jau seniau, tačiau tik dabar buvo pradėta įsiklausyti ir į afrikiečių kritiką dab. Izraelio politikai, paprastai nurašomą kaip „antisemitinė”. Kai kurios Afrikos šalys nemažai nuveikė ir siekdamos, kad Izraelio kariuomenės elgesys Gazos ruože būtų pripažintas genocidiniu Hagoje, kas dar taip neseniai buvo visiškai neįsivaizduojama. O postkolonijinių šalių imigrantai, Vokietijos piliečiai, garsiai priminė, kad taip didžiuodamasi savo istorijos politika kaip pavyzdine visam pasauliui Vokietija nejučia pati įtvirtina „atminties viršenybę”, kas primintų rasinę arijų teoriją skirstyti žmones į daugiau ar mažiau vertingus…

 

Taigi Vakarų istorijos politikos tyrėjai, kurių tarpe nemažai žydų, jau pripažįsta, kad gyvename labai svarbių pokyčių šioje srityje laikotarpiu, kai nustoja veikti seniai įtvirtinti susitarimai ir „savaime suprantami” vertinimai. Lietuva, kaip visada, čia gerokai atsilieka. Nors gal viltingu pokyčių ženklu galima būtų laikyti mano jau minėtą „atminties karą” dėl Škirpos ir Noreikos lentelių, vykusį 2019 m.

 

Pažiūrėsim, ar visas mūsų elitas ir institucijos vis dar šoks pagal ponios Fainos dūdelę, ir užtenka jai tik pagrasinti, kad „kreipsis tarptautiniu lygiu”, jog jie tuoj palįstų po šluota, ar vis dėlto, kad ir po truputį, bus pradėta vaduotis nuo dvejopų standartų, taikomų „lygiems” ir „lygesniems”, atmesta istorijos kriminalizacija ir viktimizacija, o istorikai ir visuomenė vėl įgautų balsą laisvai, be (auto)cenzūros diskutuoti visomis, net ir pačiomis nepatogiausiomis, temomis. Kaip ir skirtingos atminties bendruomenės įgautų teisę įamžinti joms svarbius istorinius veikėjus ar įvykius, nes lyg ir gyvename demokratijoje, lyg ir klesti nuomonių įvairovė… Nors kai kam tai gal ir tebekels isteriją ar net norą patrepsėti kojelėmis.