Remk normali? žiniasklaid?
Helovinas – tai blogio sutramdymas. Tai blogio, kuris yra nuvertinamas ir laikomas linksmyb?mis, sutramdymas. Pasakysiu trumpai ir glaustai: per š? “žaidim?” vaikas visiškai nesusidurs su mirtimi ar nemirtingumu, bet gali ?sisavinti blog? j? banalizuodamas”, – interviu portalui PCh24.pl sako kunigas profesorius Pawelas Bortkiewiczius TChr.
Kunige profesoriau Bortkiewicziau, leiskite prad?ti nuo provokacijos: Ar Helovinas labiau reiškia žmogaus sutramdym? mirtimi, ar nemirtingumu?
Sunku k? nors supažindinti su nemirtingumu, kai atmetamos tik?jimo tiesos. Vienintel? žinia, kuri realiai, rimtai ir rimtai skelbia ties? apie prisik?lim? ir nemirtingum? žmogaus gyvenimo orumo matu, yra krikš?ionyb?. Jei žmogus abejoja krikš?ionybe, jam lieka tam tikra iliuzija, ironija ar cinizmas.
Helovinas iš esm?s yra m?ginimas ciniškai pažvelgti ? gyvenim? ir nesutramdo žmogaus nei su mirtimi, nei su nemirtingumu, jis tik m?gina užmušti žmoguje klausimus apie gyvenimo prasm?.
Bet juk daugelis vaik? ir net suaugusi?j? Vakaruose, kurie aktyviai dalyvauja Helovine, tiki, kad vaiduokliai yra nemirtingi ir kad jie vien? dien? po visko bus vaiduokliai….
Tik?jimas vaiduokliais arba pati vaiduoklio s?voka turi labai turting? filosofin? ir religin? tradicij?, ta?iau kartu yra labai dviprasmiška. Tai, su kuo susiduriame, yra, švelniai tariant, tam tikros pasakos, fikcijos ar haliucinacijos pasaulis. Jis neturi nieko bendra su dvasios s?voka griežtai filosofine ar religine prasme, ir tikrai ne krikš?ionišk?ja prasme. Tod?l ?ia šis dvasios, kaip tam tikro b?sim?j? gyvenim? lemian?io veiksnio, sutramdymas yra, dar kart? pabr?žiu, visiškas miražas.
Katalik? tik?jimas atmeta bet k? panašaus ? tik?jim? dvasiomis taip, kaip mums tai parduoda popkult?ra. Deja, atrodo, kad daugelis žmoni?, ?skaitant katalikus, tiki vaiduokliais, poltergeistais ir kitomis panašiomis b?tyb?mis….
Mano nuomone, tai gali rodyti bent kelis dalykus. Pirma, kad žmoguje yra nemirtingumo alkis, kad jis trokšta nemirtingumo ir net ateizacijos ir sekuliarizacijos procesai šio alkio nepanaikina. Jis išlieka.
Ta?iau kyla klausimas, ar šis alkis yra prasmingai, realiai patenkinamas, ar j? patenkina koks nors pakaitalas. Taigi, viena vertus, turime reikal? su tikru alkiu, kita vertus, su visiškai fiktyviu, iliuziniu jo patenkinimo pakaitalu, pavyzdžiui, Helovinu, vaiduokliais ir visa su jais susijusia rinkodaros ir kult?ros industrija.
Problema ta, kad žmon?s turi po ranka tikr? nemirtingumo alkio patenkinimo pasi?lym? krikš?ionyb?s pavidalu; jie turi tikrus žodžius To, kuris vienintelis istorijoje yra pasak?s: “Aš esu prisik?limas ir gyvenimas. Kas mane tiki, nemirs per amžius, bet gyvens”, o paskui savo prisik?limu ?rod? j? teisingum?. Tur?dami, liaudiškai tariant, tikrum? – daugelis mieliau j? atmeta ir priima kažk?, kas yra absurdas, ir dar labai ironiškas ir ciniškas, nes ?žeidžia žmogaus orum?.
Helovine dominuoja, arba bent jau popkult?roje taip vaizduojama, makabriški kostiumai: zombiai, vaiduokliai, velniai ir kitos monstriškos b?tyb?s ir… monstriški žmon?s, pavyzdžiui, serijiniai žudikai. Man atrodo, kad normal? žmog? tur?t? trikdyti tokie dalykai. Deja, vietoj susir?pinimo girdisi kvailas juokas ir kartojimas, kad tai juk linksmyb?s….
Pokalb? prad?jome nuo klausimo, ar Helovinas skirtas sutramdyti žmones mir?iai, ar nemirtingumui. Mano nuomone, Helovinas yra apie blogio sutramdym?. Blogio sutramdym?, kuris yra sureikšminamas ir traktuojamas kaip linksmyb?. Pasakysiu trumpai ir glaustai: per ši? “pramog?” vaikas visiškai nesusidurs su mirtimi ar nemirtingumu, bet gali ?sisavinti blog? j? banalizuodamas. Nes, kaip sakote, vaikai persirengin?ja serijiniais žudikais, ir niekam d?l to nekyla problem?… Ta?iau tai yra lengvas blogio banalizavimo kelias, ir nenuostabu, kad toks susitapatinimas su blogiu gali lemti tolesnius žingsnius, vedan?ius prie realios agresijos veiksm?.
Blogio sureikšminimas, išjuokimas, gera pramoga – visa tai simbolizuoja Helovinas. Kod?l tuomet Vakaruose tiek daug dekadanso ar net egzistencinio nihilizmo? Jei žmon?s visk? sutramdo, kod?l galiausiai lieka beviltiškumas?
Dabartiniai Vakarai yra siaubingai apleistos tikrov?s paveikslas. Viena vertus, turime visais ?manomais b?dais projektuojam? iliuzij? pasaul?, kur? nuolat pabr?žiu. Kita vertus, turime “pažang?” pasaul?, propaguojant? ?vairias ideologijas, dekonstruojan?ias žmogaus tapatyb? ir griaunan?ias tai, kas jame yra vieninga. Galiausiai turime pasaul?, kuriame projektuojamas visiškai naujas žmogus, kuriam bandoma dar kart? pasakyti, kad “jis bus kaip Dievas” – jis ne tik pažins g?r? ir blog?, bet ir bus nemirtingas – jis bus “homo deus”, “dievo žmogus”, kaip skelbia Hararis.
Visa tai vyksta, bet tai yra fikcija. Jei iš ties? fikcija išst?m? tikr?j? Gerosios Naujienos žini?, tikr?j? krikš?ionyb?s, kuri ?k?r? Vakar? civilizacij?, žini?, tuomet negalima apgaudin?ti, kad šioje iliuzijos ir egzistencin?s tikrov?s konfrontacijoje žmog?, netekus? Dievo ir Jo buvimo, Jo Žodžio ir Gerosios Naujienos, ištinka katastrofa. Priešingai, žmog? valdo kr?va iliuzij?, neturin?i? jokios tikros prasm?s – nei išgelb?ti žmog?, nei užtikrinti jo nemirtingum?, nei išlaisvinti j? iš blogio, nei atvesti ? autentiško g?rio pasaul?. Visa tai turi baigtis.
Tegul Dievas jums atlygina!
Tomasz D. Kolanek