Epifanija, kuri, kaip pastebi šv. Augustinas, graik? kalboje reiškia pasirodym? ar apsireiškim?, yra švent?, skirta pagerbti J?zaus Kristaus apsireiškim? magams arba išmin?iams, kurie ypatingu Visagalio Dievo ?kv?pimu netrukus po Kristaus gimimo atvyko Jo pagarbinti ir atnešti dovan?.
Kiti du m?s? Viešpaties apsireiškimai, kuriuos Bažny?ia šven?ia ši? dien? ? tai Jo krikštas, kai Šventoji Dvasia regimai nusileido ant Jo kaip balandis ir tuo pat metu iš Dangaus pasigirdo balsas: „Tai yra Mano mylimiausias S?nus, kuriuo Aš g?riuosi“ (Mt 3, 17); ir Jo dieviškos galios pasireiškimas Kanos vestuv?se, kai Jis padar? savo pirm?j? stebukl?, paversdamas vanden? vynu ir tuo apreikšdamas savo šlov? mokiniams.
Taigi priežas?i? yra daug, kod?l ši švent? tur?t? sulaukti daugiau nei paprasto d?mesio ir pagarbos; ypa? iš m?s?, pagoni?, kurie išmin?i?, m?s? pirmtak?, asmenyje, buvome pašaukti ?tik?ti ir pagarbinti tikr?j? Diev?. Niekas taip neparodo šio gailestingumo, kaip apgail?tinas žmonijos išsigimimas. Šis sugedimas buvo toks didžiulis, jog joks gyvis nebuvo laikomas tokiu niekingu, kad neb?t? garbinamas kaip dievas, ir jokia yda nebuvo laikoma tokia pasibjaur?tina, kad jos neprimest? t? tamsi? laik? religija, kaip sakoma šv. Rašte. Bausdamas žmones už atsimetim? nuo Jo ? stabmeldyst?, Dievas atidav? juos g?dingiausioms aistroms, kaip detaliai aprašo apaštalas: „…jie pilni visokio neteisumo, piktyb?s, godulyst?s ir piktumo, pilni pavydo, žudyni?, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalb?. Jie – Dievo neken?iami šmeižikai, akipl?šos, išpuik?liai, pagyr?nai, išradingi piktadariai, neklausantys t?v?, neprotingi, neištikimi, be meil?s, negailestingi…“ (Rom 1, 29?31) Tokie buvo daugelis m?s? pagonišk? prot?vi? ir tokie mes b?tume buv?, jeigu ne maloningas ir veiksmingas Dievo kvietimas ? tikr?j? tik?jim?.
Pagoni? pašaukimas buvo aiškiausiai išpranašautas prieš daugel? amži?. Dovydas ir Izaijas daug kart? pranašavo apie šio ?vykio svarb?. Panašiai kalb?jo ir kiti pranašai. Ta?iau t? pranašys?i? išsipildymas buvo atid?tas iki Mesijo laik?. Jam, Dievo S?nui, turin?iam vien? prigimt? su T?vu, Amžinasis T?vas pažad?jo, kad Jis bus vis? taut? paveld?tojas (Ps 2, 8). Jis, gim?s b?ti viso pasaulio dvasiniu karaliumi ir at?j?s išganyti vis? žmoni?, apreikš savo at?jim? „jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo arti“, tai yra tiek pagonims, tiek žydams. Jam gimus, angelai buvo pasi?sti žydams, atstovaujamiems neturting? piemen?, o žvaigžd? buvo tas dieviškas pasiuntinys, kuris ši? svarbi? žini? praneš? pagonims iš Ryt?; sutinkamai su Balaamo pranašyste, pagal kuri? ji reišk? Mesijo at?jim?.
Kvietimui ? Betliej? pagerbti Pasaulio Atpirk?j? pakluso keletas pagoni?, kuriuos šv. Raštas vadina magais arba išmin?iais; ta?iau jis nutyli j? skai?i?. Bendra šv. Leono, Cezarijaus, Bedos ir kit? nuomone, j? buvo trys. Tai palyginti labai mažai, nes daugelis kit? ne blogiau nei išmin?iai mat? t? žvaigžd?, bet nekreip? d?mesio ? š? Dangaus bals?; jie žav?josi jos nepaprasta šviesa, bet nusikalstamai nesuprato jos dieviško kvietimo arba, pavergti aistr? ir savimeil?s, užkietino savo širdis jos išganingam poveikiui. Taip pat ir krikš?ionys d?l t? pa?i? priežas?i? nebegirdi dieviškosios malon?s balso savo širdyse, ir tokia daugyb? užkietina jai savo širdis, kad, nepaisant kvietimo, maloni? ir paslap?i?, veikian?i? j? naudai, tenka bijoti, jog netgi j? tarpe daug yra pašaukt?, bet maža išrinkt?. Taip nutiko žydams, kuri? dauguma, kaip sako šv. Paulius, Dievas nebuvo patenkintas.
Kaip skirtingai elg?si išmin?iai! Užuot pasidav? savimeilei arba pasek? minios ir daugelio tariamai dor? žmoni? pavyzdžiu, jie, vos tik išvyd? dievišk?j? pasiuntin?, neprieštaraudami leidosi ? kelion? ieškoti savo sielos Atpirk?jo. ?tikinti žvaigžd?s, kalb?jusios j? akims, ir vidin?s malon?s, kalb?jusios j? širdims, kad yra šaukiami paties dangaus, jie, atmet? visokius pasaulietiškus pasitarimus, žmogiškus samprotavimus ir atid?liojimus, visk? paved? Dievo valiai. Nei nebaigti reikalai, nei r?pestis savo karalyst?mis ar šeimomis, nei ilgos, varginan?ios kelion?s per dykumas ir beveik nepereinamus kalnus sunkumai ir pavojai, nei nepalankiausias met? laikas, nei kelion? per šal?, visais laikais gars?jusi? pl?šikais – n? vienas iš ši? dalyk?, kaip ir daug kit? klaiding? pasaulietiškos išminties ir sumanumo argument?, kuri?, be jokios abejon?s, grieb?si j? patar?jai bei pavaldiniai ir dar labiau sustiprino siel? priešas, ne?tikino j? atsisakyti ar atid?ti kelion?s. Visos šios kli?tys pasirod? jiems nevertos n? menkiausio d?mesio, kai Dievas šaukia. Jie gerai žinojo, kad paniekinus toki? didžiul? malon? ji gali b?ti amžinai prarasta. Koki? g?d? j? veiklus ir dr?sus uolumas užtraukia m?s? tingumui ir bailumui!
Išmin?iams at?jus paskui žvaigžd? ? Jeruzal? ar netoli jos, žvaigžd? pranyksta: tod?l jie pagr?stai mano pabaig? kelion? ir jau greitai patirsi? palaim?, reg?dami naujai gimus? karali?! Jie tik?josi, kad, ?ženg? ? karališk?j? miest?, kiekvienoje gatv?je ir už kiekvieno kampo gird?s laiming? žmoni? sveikinimo š?ksnius ir lengvai sužinos keli? ? karališkuosius r?mus, kuriuos amžiams išgarsino j? karaliaus ir Atpirk?jo gimimas. Bet su didžia nuostaba jie pamato, kad ?ia n?ra n? menkiausio toki? iškilmi? ženklo. Dvaras su miestu ir toliau ramiai gyvena, ieškodami malonum? ir naudos. K? darys pavarg? keliauninkai, atsid?r? tokioje netik?toje pad?tyje? Jeigu magai b?t? vadovav?si žmogišk?ja išmintimi, jie iš nusivylimo b?t? atsisak? savo tikslo ir tylomis pasišalin?, kad išsaugot? savo ger? vard?, išvengt? gyventoj? pajuokos ir pavydžiausio tirono, jau pagars?jusio kraugeriškumu, pyk?io. Ta?iau tikrai dorybei išm?ginimai t?ra proga pasiekti šlovingiausi? pergali?. Tariamai apleisti Dievo ir netek? stebuklingo vedlio, jie turi remtis ?prastomis informacijos priemon?mis. Tvirtai apsisprend? sekti dievišku kvietimu ir nebijodami pavojaus, su vienodu pasitik?jimu ir nusižeminimu jie apklausin?ja miesto gyventojus ir teiraujasi paties Erodo r?muose, kur yra gimusis žyd? karalius. Ar j? elgesys nemoko m?s? iškilus visokiems dvasiniams sunkumams kreiptis ? tuos, kuriuos Dievas paskyr? m?s? dvasiniais vadovais, ir prašyti j? patarimo bei vadovavimo? Turime paklusti jiems, kad Dievas gal?t? vesti mus pas Save, kaip Jis ved? išmin?ius ? Betliej?, vadovaujant žyd? sinagogos kunigams.
Remdamasi Jok?bo ir Danielio pranašyst?mis, visa žyd? tauta karš?iausiai lauk? žmoni? tarpe pasirodant Mesijo. Kadangi jo gimimo vieta taip pat buvo išpranašauta, išmin?iai, tarpininkaujant Erodui, iš Aukš?iausios žyd? tarybos greitai sužinojo, kad Betliejus yra ta vieta, kuri? išgarsins Mesijo gimimas, kaip prieš kelis šimtus met? nurod? pranašas Mik?jas. Koks mielas ir garbintinas Dievo apvaizdos elgesys! Jis moko šventuosius pažinti Jo Vali?, kuri? Jis apreiškia bedievišk? kunig? l?pomis, ir suteikia pagonims priemoni? papeikti ir sug?dinti žydus už j? aklum?. Bet malon?s nepasiekia k?nišk? ir užkiet?jusi? siel?. Erodas karaliavo jau virš trisdešimt met?, jis buvo žiaurus, ambicingas, gudrus ir veidmainiškas išsigim?lis. Senatv? ir liga ypa? suerzino jo pavyd? prot?. Jis nieko taip nebijojo, kaip Mesijo pasirodymo, mat daugelis Jo lauk? kaip žemiško kunigaikš?io, ir valdovas negal?jo apie j? galvoti kitaip, kaip tik apie varžov? ir pretendent? ? savo sost?. Tad nenuostabu, kad j? pritrenk? naujiena apie Mesijo gimim?. Taip pat ir visa Jeruzal?, užuot apsidžiaugusi ger?ja naujiena, kartu su juo buvo sunerimusi ir sutrikusi. Mes bjaurim?s j? niekingumu, bet ar m?s?, esan?i? toli nuo r?m?, praž?tingai neveikia žmoni? pagarba, prieštaraujanti m?s? pareigai? Erodo pavyzdys rodo, koks aklas ir kvailas yra garb?s troškimas. Dieviškasis k?dikis at?jo ne atimti iš Erodo jo žemiškos karalyst?s, bet duoti jam amžin?j? ir išmokyti j? šventai niekinti vis? pasaulietišk? pompastik? ir didyb?. Kokia beprasm? ir ekstravagantiška kvailyst? ? regzti planus, nukreiptus prieš pat? Diev?, kuris sug?dina pasaulio išmint?, sugriauna tuš?ius žmoni? sumanymus ir išjuokia j? darbus! Ar šiais laikais n?ra erod?, žmoni?, kurie savo širdyse yra dvasin?s Kristaus karalyst?s priešai?
Tironas, nor?damas atremti tariamai jam gresiant? pavoj?, imasi savo ?prast? suktybi?: gudrumo ir veidmainyst?s. Jis apsimeta ne mažiau karštai trokšt?s pagerbti naujai gimus? karali? ir paslepia savo bedievišk? ketinim? atimti jam gyvyb? po palankia dingstimi pa?iam vykti jo pagarbinti. Tod?l išklausin?j?s apie laik?, kada išmin?iai pirm? kart? pamat? žvaigžd?, ir griežtai prisak?s jiems gr?žti ir pranešti, kur rasti k?dik?, jis leidžia jiems vykti ? aukšt?j? kunig? ir Rašto aiškintoj? nurodyt? viet?. Erodas tada buvo prie mirties, bet, kaip žmogus gyvena, taip ir miršta. Art?janti amžinyb? retai kada išganingai paveikia nepataisomus nusid?j?lius, retai kada sukelia tikr? ir nuošird? j? širdži? pasikeitim?.
Išmin?iai noriai paklauso Sinedriono patarimo, nors žyd? vadovai menkai tepadr?sina juos savo pavyzdžiu: mat n? vienas kunigas ar Rašto aiškintojas nesutinka prie j? prisid?ti ir drauge ieškoti, idant tinkamai pagerbt? savo karali?. Religijos tiesos ir principai nepriklauso nuo juos skelbian?i?j? dorov?s, jie kyla iš aukštesnio šaltinio, iš Paties Dievo išminties ir teisingumo. Tod?l, kai žinia neabejotinai ateina iš Dievo, j? mums perduodan?io asmens nusižengimai negali pateisinti m?s? nepaklusnumo. Kita vertus, tikslus ir greitas paklusimas yra geresnis m?s? tik?jimo ? Diev? ir pasitik?jimo Juo ?rodymas ir dar labiau paskatina J? ypatingai mus globoti ir ginti, kaip ir atsitiko išmin?iams. Vos tik šie paliko Jeruzal?, Dievas, idant sužadint? juose didesn? tik?jim? bei uolum? ir vest? juos toliau, panoro v?l parodyti jiems žvaigžd?, kuri? jie buvo mat? Rytuose. Ji rod? jiems keli?, kol nuved? ? viet?, kur jie tur?jo pamatyti ir pagarbinti savo Diev? ir Išganytoj?. ?ia ji sustojo arba galb?t nusileido, o tai jos nebylia kalba reišk?: „?ia j?s rasite k? tik gimus? karali?“. Šventi vyrai su tvirtu ir pastoviu tik?jimu, apimti dvasinio džiaugsmo, ??jo ? varging? namel?, kuris šiuo gimimu tapo šlovingesnis negu ištaigingiausi r?mai visatoje, ir, atrad? k?dik? su motina, parpuol? j? pagarbino ir išliejo jam giliausius šlovinimo, d?kojimo ir visiško pasiaukojimo jausmus. Užuot nustebintas vietos skurdumo ir nekarališkos k?dikio išvaizdos, išmin?i? tik?jimas tik auga ir stipr?ja susid?r?s su kli?timis, kurios, žmogiškai kalbant, tur?t? j? užgesinti. Šis tik?jimas patraukia j? prot?, prasiskverbia pro skurdo, k?dikyst?s, silpnumo ir nusižeminimo uždang?; jis priver?ia juos pulti ant žem?s ir jaustis nevertais pakelti akis ? ši? žvaigžd?, ? š? Jok?bo Diev?. Reg?dami J? taip pasisl?pus?, jie išpaž?sta J? esant vienintel? ir amžin?j? Diev?. Jie pripaž?sta begalin? Jo gerum? tampant žmogumi, ir begalin? žmonijos skurd?, kuriam pašalinti prireik? tokio didelio Galybi? Viešpaties nusižeminimo.
Šv. Leonas taip kalba apie išmin?i? tik?jim? ir atsidavim?: „Kai žvaigžd? nuved? juos pagarbinti J?zaus, jie nerado Jo, ?sakin?jan?io velniams ar prikelian?io numirusi?j?, gr?žinan?io reg?jim? akliesiems, kalb? nebyliams arba atliekan?io kokius nors dieviškus veiksmus. Jie rado tyl? k?dik?, globojam? r?pestingos motinos, nerodant? jokio galyb?s ženklo, tik nusižeminimo stebukl?.“ Kur mes rasime tok? tik?jim? Izraelyje – turiu omenyje, m?s? dien? krikš?ioni? tarpe? Apšviesti tik?jimo, išmin?iai suprato, jog Mesijas at?jo ne suteikti mums žemišk? turt?, o susilpninti m?s? meil? jiems ir sutramdyti m?s? puikyb?. Jie jau buvo išmok? Kristaus ?statym? ir persismelk? Jo dvasia, o krikš?ionys dažniausiai b?na jai tokie svetimi ir taip atsidav? pasauliui bei jo sugedusiems principams, jog g?dijasi skurdo ir pažeminimo ir nepriima ? savo šird? J?zaus Kristaus nusižeminimo ir kryžiaus. Savo veiksmais tokie krikš?ionys tarsi šaukia kartu su anais Evangelijos palyginimo žmon?mis: „Mes nenorime, kad šitas mums valdyt?.“ (Lk 19, 14) J? priešingas elgesys parodo, k? jie b?t? pagalvoj? apie Krist? ir jo kukl? pasirodym? Betliejuje.
Magai, sekdami Ryt? papro?iu, pagal kur? prie didži? valdov? nesiartinama be dovan?, kaip pagarbos ženkl? atneš? J?zui tai, k? vertingiausio gal?jo duoti j? šalis ? aukso, smilkal? ir miros. Auksas yra Jo karališkos valdžios pripažinimas, smilkalai ? Jo dievyst?s išpažinimas, o mira ? liudijimas, kad Jis tapo žmogumi d?l pasaulio atpirkimo. Bet dar mielesn?s dovanos buvo šventi j? siel? jausmai: karšta meil?, išreikšta auksu, atsidavimas, pavaizduotas smilkalais ir bes?lygiškas pasiaukojimas, parodytas mira. Dieviškasis karalius, be abejo, gausiai atlygino jiems už j? dosnum? daug tobulesn?mis dvasin?mis Savo malon?s dovanomis. Su tokiais pat meil?s, šlovinimo, d?kingumo, gailes?io ir nusižeminimo jausmais mes tur?tume dažnai ir ypa? per ši? švent? savo dvasia artintis prie k?dik?lio J?zaus, leisdami Jam b?ti mielu m?s? širdži?, prieš tai nuplaut? nuoširdžios atgailos ašaromis, valdovu.
Šventiesiems karaliams ruošiantis gr?žti ? namus, Dievas, matydamas Erodo veidmainyst? ir piktus k?slus, ypatingais ženklais pakeit? j? nusistatym? gr?žti ? Jeruzal? ir pranešti visiems, kur galima rasti dievišk?j? k?dik?. Taigi, iki galo parodydami savo ištikimyb? ir padidindami savo sielose pašven?iam?j? malon?, jie negr?žo ? Erodo r?mus, bet, palik? savo širdis pas vaikel? Išganytoj?, jie išvyko ? savo šalis kitu keliu. Panašiai ir mes, jeigu norime išsaugoti mums suteikt?sias malones, turime nuo šios dienos pasiryžti netur?ti ryši? su nuod?mingu pasauliu, nesutaikomu J?zaus Kristaus priešu, bet eiti kitu keliu, tuo, kur? mums nurodo išganingos Evangelijos tiesos. Tvirtai pasitik?dami Jo malone ir nuopelnais, mes saugiai atvyksime ? dangišk?j? šal?.
Neabejotina, kad šventieji išmin?iai vis? likus? gyvenim? praleido karštai tarnaudami Dievui. Šv. Jonas Auksaburnis Mato evangelijos komentare sako, kad v?liau Persijoje juos pakrikštijo šv. apaštalas Tomas, ir jie ?m? skelbti Evangelij?. Kalbama, kad valdant pirmiesiems krikš?ioni? imperatoriams j? k?nai buvo perkelti ? Konstantinopol?. Iš ten jie buvo pervežti ? Milan?. Miesto dominikon? bažny?ioje galima pamatyti viet?, kur jie buvo laikomi. XII a. imperatorius Frydrichas Barbarosa už?m?s Milan? privert? perkelti juos ? Keln? Vokietijoje.
Iš knygos “Švent?j? gyvenimai”
Pagal www.fsspx.lt
Epifanija, kuri, kaip pastebi šv. Augustinas, graik? kalboje reiškia pasirodym? ar apsireiškim?, yra švent?, skirta pagerbti J?zaus Kristaus apsireiškim? magams arba išmin?iams, kurie ypatingu Visagalio Dievo ?kv?pimu netrukus po Kristaus gimimo atvyko Jo pagarbinti ir atnešti dovan?.
Kiti du m?s? Viešpaties apsireiškimai, kuriuos Bažny?ia šven?ia ši? dien? ? tai Jo krikštas, kai Šventoji Dvasia regimai nusileido ant Jo kaip balandis ir tuo pat metu iš Dangaus pasigirdo balsas: „Tai yra Mano mylimiausias S?nus, kuriuo Aš g?riuosi“ (Mt 3, 17); ir Jo dieviškos galios pasireiškimas Kanos vestuv?se, kai Jis padar? savo pirm?j? stebukl?, paversdamas vanden? vynu ir tuo apreikšdamas savo šlov? mokiniams.
Taigi priežas?i? yra daug, kod?l ši švent? tur?t? sulaukti daugiau nei paprasto d?mesio ir pagarbos; ypa? iš m?s?, pagoni?, kurie išmin?i?, m?s? pirmtak?, asmenyje, buvome pašaukti ?tik?ti ir pagarbinti tikr?j? Diev?. Niekas taip neparodo šio gailestingumo, kaip apgail?tinas žmonijos išsigimimas. Šis sugedimas buvo toks didžiulis, jog joks gyvis nebuvo laikomas tokiu niekingu, kad neb?t? garbinamas kaip dievas, ir jokia yda nebuvo laikoma tokia pasibjaur?tina, kad jos neprimest? t? tamsi? laik? religija, kaip sakoma šv. Rašte. Bausdamas žmones už atsimetim? nuo Jo ? stabmeldyst?, Dievas atidav? juos g?dingiausioms aistroms, kaip detaliai aprašo apaštalas: „…jie pilni visokio neteisumo, piktyb?s, godulyst?s ir piktumo, pilni pavydo, žudyni?, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalb?. Jie – Dievo neken?iami šmeižikai, akipl?šos, išpuik?liai, pagyr?nai, išradingi piktadariai, neklausantys t?v?, neprotingi, neištikimi, be meil?s, negailestingi…“ (Rom 1, 29?31) Tokie buvo daugelis m?s? pagonišk? prot?vi? ir tokie mes b?tume buv?, jeigu ne maloningas ir veiksmingas Dievo kvietimas ? tikr?j? tik?jim?.
Pagoni? pašaukimas buvo aiškiausiai išpranašautas prieš daugel? amži?. Dovydas ir Izaijas daug kart? pranašavo apie šio ?vykio svarb?. Panašiai kalb?jo ir kiti pranašai. Ta?iau t? pranašys?i? išsipildymas buvo atid?tas iki Mesijo laik?. Jam, Dievo S?nui, turin?iam vien? prigimt? su T?vu, Amžinasis T?vas pažad?jo, kad Jis bus vis? taut? paveld?tojas (Ps 2, 8). Jis, gim?s b?ti viso pasaulio dvasiniu karaliumi ir at?j?s išganyti vis? žmoni?, apreikš savo at?jim? „jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo arti“, tai yra tiek pagonims, tiek žydams. Jam gimus, angelai buvo pasi?sti žydams, atstovaujamiems neturting? piemen?, o žvaigžd? buvo tas dieviškas pasiuntinys, kuris ši? svarbi? žini? praneš? pagonims iš Ryt?; sutinkamai su Balaamo pranašyste, pagal kuri? ji reišk? Mesijo at?jim?.
Kvietimui ? Betliej? pagerbti Pasaulio Atpirk?j? pakluso keletas pagoni?, kuriuos šv. Raštas vadina magais arba išmin?iais; ta?iau jis nutyli j? skai?i?. Bendra šv. Leono, Cezarijaus, Bedos ir kit? nuomone, j? buvo trys. Tai palyginti labai mažai, nes daugelis kit? ne blogiau nei išmin?iai mat? t? žvaigžd?, bet nekreip? d?mesio ? š? Dangaus bals?; jie žav?josi jos nepaprasta šviesa, bet nusikalstamai nesuprato jos dieviško kvietimo arba, pavergti aistr? ir savimeil?s, užkietino savo širdis jos išganingam poveikiui. Taip pat ir krikš?ionys d?l t? pa?i? priežas?i? nebegirdi dieviškosios malon?s balso savo širdyse, ir tokia daugyb? užkietina jai savo širdis, kad, nepaisant kvietimo, maloni? ir paslap?i?, veikian?i? j? naudai, tenka bijoti, jog netgi j? tarpe daug yra pašaukt?, bet maža išrinkt?. Taip nutiko žydams, kuri? dauguma, kaip sako šv. Paulius, Dievas nebuvo patenkintas.
Kaip skirtingai elg?si išmin?iai! Užuot pasidav? savimeilei arba pasek? minios ir daugelio tariamai dor? žmoni? pavyzdžiu, jie, vos tik išvyd? dievišk?j? pasiuntin?, neprieštaraudami leidosi ? kelion? ieškoti savo sielos Atpirk?jo. ?tikinti žvaigžd?s, kalb?jusios j? akims, ir vidin?s malon?s, kalb?jusios j? širdims, kad yra šaukiami paties dangaus, jie, atmet? visokius pasaulietiškus pasitarimus, žmogiškus samprotavimus ir atid?liojimus, visk? paved? Dievo valiai. Nei nebaigti reikalai, nei r?pestis savo karalyst?mis ar šeimomis, nei ilgos, varginan?ios kelion?s per dykumas ir beveik nepereinamus kalnus sunkumai ir pavojai, nei nepalankiausias met? laikas, nei kelion? per šal?, visais laikais gars?jusi? pl?šikais – n? vienas iš ši? dalyk?, kaip ir daug kit? klaiding? pasaulietiškos išminties ir sumanumo argument?, kuri?, be jokios abejon?s, grieb?si j? patar?jai bei pavaldiniai ir dar labiau sustiprino siel? priešas, ne?tikino j? atsisakyti ar atid?ti kelion?s. Visos šios kli?tys pasirod? jiems nevertos n? menkiausio d?mesio, kai Dievas šaukia. Jie gerai žinojo, kad paniekinus toki? didžiul? malon? ji gali b?ti amžinai prarasta. Koki? g?d? j? veiklus ir dr?sus uolumas užtraukia m?s? tingumui ir bailumui!
Išmin?iams at?jus paskui žvaigžd? ? Jeruzal? ar netoli jos, žvaigžd? pranyksta: tod?l jie pagr?stai mano pabaig? kelion? ir jau greitai patirsi? palaim?, reg?dami naujai gimus? karali?! Jie tik?josi, kad, ?ženg? ? karališk?j? miest?, kiekvienoje gatv?je ir už kiekvieno kampo gird?s laiming? žmoni? sveikinimo š?ksnius ir lengvai sužinos keli? ? karališkuosius r?mus, kuriuos amžiams išgarsino j? karaliaus ir Atpirk?jo gimimas. Bet su didžia nuostaba jie pamato, kad ?ia n?ra n? menkiausio toki? iškilmi? ženklo. Dvaras su miestu ir toliau ramiai gyvena, ieškodami malonum? ir naudos. K? darys pavarg? keliauninkai, atsid?r? tokioje netik?toje pad?tyje? Jeigu magai b?t? vadovav?si žmogišk?ja išmintimi, jie iš nusivylimo b?t? atsisak? savo tikslo ir tylomis pasišalin?, kad išsaugot? savo ger? vard?, išvengt? gyventoj? pajuokos ir pavydžiausio tirono, jau pagars?jusio kraugeriškumu, pyk?io. Ta?iau tikrai dorybei išm?ginimai t?ra proga pasiekti šlovingiausi? pergali?. Tariamai apleisti Dievo ir netek? stebuklingo vedlio, jie turi remtis ?prastomis informacijos priemon?mis. Tvirtai apsisprend? sekti dievišku kvietimu ir nebijodami pavojaus, su vienodu pasitik?jimu ir nusižeminimu jie apklausin?ja miesto gyventojus ir teiraujasi paties Erodo r?muose, kur yra gimusis žyd? karalius. Ar j? elgesys nemoko m?s? iškilus visokiems dvasiniams sunkumams kreiptis ? tuos, kuriuos Dievas paskyr? m?s? dvasiniais vadovais, ir prašyti j? patarimo bei vadovavimo? Turime paklusti jiems, kad Dievas gal?t? vesti mus pas Save, kaip Jis ved? išmin?ius ? Betliej?, vadovaujant žyd? sinagogos kunigams.
Remdamasi Jok?bo ir Danielio pranašyst?mis, visa žyd? tauta karš?iausiai lauk? žmoni? tarpe pasirodant Mesijo. Kadangi jo gimimo vieta taip pat buvo išpranašauta, išmin?iai, tarpininkaujant Erodui, iš Aukš?iausios žyd? tarybos greitai sužinojo, kad Betliejus yra ta vieta, kuri? išgarsins Mesijo gimimas, kaip prieš kelis šimtus met? nurod? pranašas Mik?jas. Koks mielas ir garbintinas Dievo apvaizdos elgesys! Jis moko šventuosius pažinti Jo Vali?, kuri? Jis apreiškia bedievišk? kunig? l?pomis, ir suteikia pagonims priemoni? papeikti ir sug?dinti žydus už j? aklum?. Bet malon?s nepasiekia k?nišk? ir užkiet?jusi? siel?. Erodas karaliavo jau virš trisdešimt met?, jis buvo žiaurus, ambicingas, gudrus ir veidmainiškas išsigim?lis. Senatv? ir liga ypa? suerzino jo pavyd? prot?. Jis nieko taip nebijojo, kaip Mesijo pasirodymo, mat daugelis Jo lauk? kaip žemiško kunigaikš?io, ir valdovas negal?jo apie j? galvoti kitaip, kaip tik apie varžov? ir pretendent? ? savo sost?. Tad nenuostabu, kad j? pritrenk? naujiena apie Mesijo gimim?. Taip pat ir visa Jeruzal?, užuot apsidžiaugusi ger?ja naujiena, kartu su juo buvo sunerimusi ir sutrikusi. Mes bjaurim?s j? niekingumu, bet ar m?s?, esan?i? toli nuo r?m?, praž?tingai neveikia žmoni? pagarba, prieštaraujanti m?s? pareigai? Erodo pavyzdys rodo, koks aklas ir kvailas yra garb?s troškimas. Dieviškasis k?dikis at?jo ne atimti iš Erodo jo žemiškos karalyst?s, bet duoti jam amžin?j? ir išmokyti j? šventai niekinti vis? pasaulietišk? pompastik? ir didyb?. Kokia beprasm? ir ekstravagantiška kvailyst? ? regzti planus, nukreiptus prieš pat? Diev?, kuris sug?dina pasaulio išmint?, sugriauna tuš?ius žmoni? sumanymus ir išjuokia j? darbus! Ar šiais laikais n?ra erod?, žmoni?, kurie savo širdyse yra dvasin?s Kristaus karalyst?s priešai?
Tironas, nor?damas atremti tariamai jam gresiant? pavoj?, imasi savo ?prast? suktybi?: gudrumo ir veidmainyst?s. Jis apsimeta ne mažiau karštai trokšt?s pagerbti naujai gimus? karali? ir paslepia savo bedievišk? ketinim? atimti jam gyvyb? po palankia dingstimi pa?iam vykti jo pagarbinti. Tod?l išklausin?j?s apie laik?, kada išmin?iai pirm? kart? pamat? žvaigžd?, ir griežtai prisak?s jiems gr?žti ir pranešti, kur rasti k?dik?, jis leidžia jiems vykti ? aukšt?j? kunig? ir Rašto aiškintoj? nurodyt? viet?. Erodas tada buvo prie mirties, bet, kaip žmogus gyvena, taip ir miršta. Art?janti amžinyb? retai kada išganingai paveikia nepataisomus nusid?j?lius, retai kada sukelia tikr? ir nuošird? j? širdži? pasikeitim?.
Išmin?iai noriai paklauso Sinedriono patarimo, nors žyd? vadovai menkai tepadr?sina juos savo pavyzdžiu: mat n? vienas kunigas ar Rašto aiškintojas nesutinka prie j? prisid?ti ir drauge ieškoti, idant tinkamai pagerbt? savo karali?. Religijos tiesos ir principai nepriklauso nuo juos skelbian?i?j? dorov?s, jie kyla iš aukštesnio šaltinio, iš Paties Dievo išminties ir teisingumo. Tod?l, kai žinia neabejotinai ateina iš Dievo, j? mums perduodan?io asmens nusižengimai negali pateisinti m?s? nepaklusnumo. Kita vertus, tikslus ir greitas paklusimas yra geresnis m?s? tik?jimo ? Diev? ir pasitik?jimo Juo ?rodymas ir dar labiau paskatina J? ypatingai mus globoti ir ginti, kaip ir atsitiko išmin?iams. Vos tik šie paliko Jeruzal?, Dievas, idant sužadint? juose didesn? tik?jim? bei uolum? ir vest? juos toliau, panoro v?l parodyti jiems žvaigžd?, kuri? jie buvo mat? Rytuose. Ji rod? jiems keli?, kol nuved? ? viet?, kur jie tur?jo pamatyti ir pagarbinti savo Diev? ir Išganytoj?. ?ia ji sustojo arba galb?t nusileido, o tai jos nebylia kalba reišk?: „?ia j?s rasite k? tik gimus? karali?“. Šventi vyrai su tvirtu ir pastoviu tik?jimu, apimti dvasinio džiaugsmo, ??jo ? varging? namel?, kuris šiuo gimimu tapo šlovingesnis negu ištaigingiausi r?mai visatoje, ir, atrad? k?dik? su motina, parpuol? j? pagarbino ir išliejo jam giliausius šlovinimo, d?kojimo ir visiško pasiaukojimo jausmus. Užuot nustebintas vietos skurdumo ir nekarališkos k?dikio išvaizdos, išmin?i? tik?jimas tik auga ir stipr?ja susid?r?s su kli?timis, kurios, žmogiškai kalbant, tur?t? j? užgesinti. Šis tik?jimas patraukia j? prot?, prasiskverbia pro skurdo, k?dikyst?s, silpnumo ir nusižeminimo uždang?; jis priver?ia juos pulti ant žem?s ir jaustis nevertais pakelti akis ? ši? žvaigžd?, ? š? Jok?bo Diev?. Reg?dami J? taip pasisl?pus?, jie išpaž?sta J? esant vienintel? ir amžin?j? Diev?. Jie pripaž?sta begalin? Jo gerum? tampant žmogumi, ir begalin? žmonijos skurd?, kuriam pašalinti prireik? tokio didelio Galybi? Viešpaties nusižeminimo.
Šv. Leonas taip kalba apie išmin?i? tik?jim? ir atsidavim?: „Kai žvaigžd? nuved? juos pagarbinti J?zaus, jie nerado Jo, ?sakin?jan?io velniams ar prikelian?io numirusi?j?, gr?žinan?io reg?jim? akliesiems, kalb? nebyliams arba atliekan?io kokius nors dieviškus veiksmus. Jie rado tyl? k?dik?, globojam? r?pestingos motinos, nerodant? jokio galyb?s ženklo, tik nusižeminimo stebukl?.“ Kur mes rasime tok? tik?jim? Izraelyje – turiu omenyje, m?s? dien? krikš?ioni? tarpe? Apšviesti tik?jimo, išmin?iai suprato, jog Mesijas at?jo ne suteikti mums žemišk? turt?, o susilpninti m?s? meil? jiems ir sutramdyti m?s? puikyb?. Jie jau buvo išmok? Kristaus ?statym? ir persismelk? Jo dvasia, o krikš?ionys dažniausiai b?na jai tokie svetimi ir taip atsidav? pasauliui bei jo sugedusiems principams, jog g?dijasi skurdo ir pažeminimo ir nepriima ? savo šird? J?zaus Kristaus nusižeminimo ir kryžiaus. Savo veiksmais tokie krikš?ionys tarsi šaukia kartu su anais Evangelijos palyginimo žmon?mis: „Mes nenorime, kad šitas mums valdyt?.“ (Lk 19, 14) J? priešingas elgesys parodo, k? jie b?t? pagalvoj? apie Krist? ir jo kukl? pasirodym? Betliejuje.
Magai, sekdami Ryt? papro?iu, pagal kur? prie didži? valdov? nesiartinama be dovan?, kaip pagarbos ženkl? atneš? J?zui tai, k? vertingiausio gal?jo duoti j? šalis ? aukso, smilkal? ir miros. Auksas yra Jo karališkos valdžios pripažinimas, smilkalai ? Jo dievyst?s išpažinimas, o mira ? liudijimas, kad Jis tapo žmogumi d?l pasaulio atpirkimo. Bet dar mielesn?s dovanos buvo šventi j? siel? jausmai: karšta meil?, išreikšta auksu, atsidavimas, pavaizduotas smilkalais ir bes?lygiškas pasiaukojimas, parodytas mira. Dieviškasis karalius, be abejo, gausiai atlygino jiems už j? dosnum? daug tobulesn?mis dvasin?mis Savo malon?s dovanomis. Su tokiais pat meil?s, šlovinimo, d?kingumo, gailes?io ir nusižeminimo jausmais mes tur?tume dažnai ir ypa? per ši? švent? savo dvasia artintis prie k?dik?lio J?zaus, leisdami Jam b?ti mielu m?s? širdži?, prieš tai nuplaut? nuoširdžios atgailos ašaromis, valdovu.
Šventiesiems karaliams ruošiantis gr?žti ? namus, Dievas, matydamas Erodo veidmainyst? ir piktus k?slus, ypatingais ženklais pakeit? j? nusistatym? gr?žti ? Jeruzal? ir pranešti visiems, kur galima rasti dievišk?j? k?dik?. Taigi, iki galo parodydami savo ištikimyb? ir padidindami savo sielose pašven?iam?j? malon?, jie negr?žo ? Erodo r?mus, bet, palik? savo širdis pas vaikel? Išganytoj?, jie išvyko ? savo šalis kitu keliu. Panašiai ir mes, jeigu norime išsaugoti mums suteikt?sias malones, turime nuo šios dienos pasiryžti netur?ti ryši? su nuod?mingu pasauliu, nesutaikomu J?zaus Kristaus priešu, bet eiti kitu keliu, tuo, kur? mums nurodo išganingos Evangelijos tiesos. Tvirtai pasitik?dami Jo malone ir nuopelnais, mes saugiai atvyksime ? dangišk?j? šal?.
Neabejotina, kad šventieji išmin?iai vis? likus? gyvenim? praleido karštai tarnaudami Dievui. Šv. Jonas Auksaburnis Mato evangelijos komentare sako, kad v?liau Persijoje juos pakrikštijo šv. apaštalas Tomas, ir jie ?m? skelbti Evangelij?. Kalbama, kad valdant pirmiesiems krikš?ioni? imperatoriams j? k?nai buvo perkelti ? Konstantinopol?. Iš ten jie buvo pervežti ? Milan?. Miesto dominikon? bažny?ioje galima pamatyti viet?, kur jie buvo laikomi. XII a. imperatorius Frydrichas Barbarosa už?m?s Milan? privert? perkelti juos ? Keln? Vokietijoje.
Iš knygos “Švent?j? gyvenimai”
Pagal www.fsspx.lt
Like this:
Like Loading...
Related
