REMK NORMALI? ŽINIASKLAID?!
Lietuvai minint Valstyb?s atk?rimo dien?, nedaugelis tebeprisimena, kad Lietuvos Taryba 1918 metu liepos 11 d. Vokietijos didik? Vilhelm? Urach? paskelb? Lietuvos karaliumi Mindaugu II. ? Lietuv? jis niekada neatvyko ir kar?nuotas nebuvo, ta?iau jo kar?navimui buvo gautas popiežiaus palaiminimas, o paskelbtasis karalius jau buvo prad?j?s mokytis lietuvi? kalbos.
Jo išrinkim? karaliumi l?m? keli pagrindiniai veiksniai: jis išpažino katalikyb? (dominuojan?i? religij? Lietuvoje), nepriklaus? Hohencolern? dinastijai (šeimai, iš kurios kil?s vokie?i? imperatorius Wilhelmas II, nor?j?s Lietuv? paversti monarchija, gyvuojan?ia s?jungoje su Pr?sija), buvo daug pasiek?s karininkas ir, jeigu Vokietija b?t? laim?jusi kar?, jo valdoma Lietuva b?t? gal?jusi tik?tis, kad tur?s patikim? apsaug? nuo Rusijos imperijos k?sl?.
Kvietime buvo nustatytas Laikinasis konstitucinis pagrindas, pagal kur? karalius tur?jo b?ti vykdomosios valdžios vadovas, o dviej? r?m? parlamentas, sudarytas iš Seimo ir Tarybos, – ?statym? leidžiamoji valdžia. Apie teismin? valdži? nieko neužsiminta, paliekant š? aspekt? v?lesniam laikotarpiui.
Nors laikinuosiuose konstituciniuose pagrinduose buvo punktas VI. apie tai, kad „Karalius prižada valdydamas laikytis tikybin?s tolerancijos“, š? punkt? reik?t? suprasti atsižvelgiant ? tuometin? žodžio „tolerancija“ supratim?, kuris iš tikr?j? numat? tik kit? religij? toleravim?, bet ne leidim? teikti vieš?sias pamaldas ne katalik? religijoms.
Karaliaus veiksmus tur?jo riboti konstitucija ir tam tikrais atvejais – parlamento pritarimas. Šia prasme tai b?t? buvusi konstitucin? monarchija, ta?iau, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, tai vis tiek neb?t? buv?s visiškai neveiksnus monarchas, kaip absoliuti dauguma dabartini? monarch?, išskyrus Lichtenšteino kunigaikšt?, kuris kol kas naudojasi visiška valdžia su galimybe nutraukti parlamento ?galiojimus.
Lietuvos karalyst? tur?jo apimti daug didesn? teritorij? nei dabartin? Lietuvos Respublika – siekti Molode?no, Baranovi?i?, Balstog?s ir beveik iki Lietuvos Bresto. Tai tur?jo b?ti valstyb? su 6 milijonais pavaldini?!
Pažym?tina, kad Lietuvos Tarybos sprendimas atkurti Lietuv? kaip konstitucin? monarchij?, nors daugumai jos nari? tikriausiai buvo konjunkt?rinis ir nepriimtinas kai kuriems iš Tarybos pasitraukusiems nariams, vis d?lto parod?, kad daugumai Lietuvos žmoni? monarchija atrodo nat?rali santvarka, kurioje jie jau?iasi gerai.
Deja, bet pralaim?jus Vidurio valstyb?ms, pralaim?jo ir monarchistinis variantas. Pirm?j? pasaulin? kar? ryžtingai nugal?jusios Jungtin?s Amerikos Valstijos skatino respublik? k?rim?si Vidurio Europoje, o tai akivaizdžiai dar? ?tak? tolesniems Lietuvos Tarybos sprendimams, kurie anaiptol nebuvo monarchistiniai – vyravo liberalios ir respublikoniškos, iš dalies net socialistin?s tendencijos.
Ta?iau tolesni XX a. ketvirtojo dešimtme?io ?vykiai parod?, kad Vidurio Europos visuomen?ms artimesn? stipriai suasmenintos valdžios samprata, ir visose šiose valstyb?se ?sitvirtino daugiau ar mažiau autoritariniai režimai. Ta?iau monarchija paprastai skiriasi nuo save apsiskelbusi? diktatori? režimo.
Už monarchijos stovi aukštesn? sankcija – katalikiškose šalyse – kar?navimas popiežiaus vardu, jo legato. Vadinasi, karalius savo veiksmuose yra moraliai saistomas katalik? doktrinos, kuri iš esm?s sušvelnina vienvaldyst?s režim?.
Deja, to meto Lietuvai nepavyko išlaikyti monarchin?s santvarkos, o tai ir šiandien rodo Lietuvos valstyb?s silpnum?, kai valdo veikiau grupuot?s ir klanai, pasinaudodami atstovaujamosios-parlamentin?s sistemos silpnumu ir sistemin?s žiniasklaidos visagalybe, manipuliuodami vieš?ja nuomone.
Aleksandras Stralcou