REMK M?S? KOV? SU KAIRIAISIAIS LUNATIKAIS!
Kokia yra popiežiaus Pranciškaus 2022 m. kovo 25 dien? Šv. Petro bazilikoje atlikto Rusijos ir Ukrainos paaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai svarba?
Apsireiškimo Fatimoje metu, 1917 m. liepos 13 d., Dievo Motina paskelb? trims piemen?liams: „…Aš ateisiu prašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai ir atgailos Komunijos pirmaisiais [m?nesi?] šeštadieniais.“ 1929 m. birželio 13 d. Tuy vienuolyne, privataus apreiškimo vienai iš Fatimos reg?toj? seseriai Liucijai metu, Dievo Motina paskelb?: „At?jo akimirka, kuri? Dievas skatina Švent?j? T?v? vienyb?je su visais pasaulio vyskupais atlikti Rusijos paaukojim? mano Nekaltajai širdžiai. Jis pažada šiuo b?du j? išgeb?ti.“
Nei Pijus XI, nei jo ?p?diniai neišpild? šio prašymo; kiekvienas vykdytas paaukojimas buvo tik dalinis. Pijus XII 1952 m. paaukojo Rusij? Nekaltajai Marijos Širdžiai, bet šiame paaukojime nedalyvavo pasaulio vyskupai. Jonas Paulius II 1984 m. pavartojo neologizm? „pavedu“ vietoje termino „paaukoju“ ir konkre?iai nepamin?jo Rusijos. Ta?iau Dievo Motinos išsakytos s?lygos išpildytos popiežiaus Pranciškaus atliktame akte, tokiais žodžiais:
„Tod?l, Dievo Motina ir m?s? Motina, iškilmingai pavedame ir paaukojame save, Bažny?i? ir vis? žmonij?, ypa? Rusij? ir Ukrain?, tavo Nekal?iausiajai Širdžiai. Priimk š? m?s? pasiaukojim?, kurio žodžius tariame su pasitik?jimu ir meile; suteik, kad liaut?si karas ir pasaulyje ?siviešpataut? taika. Iš tavo Širdies išsiverž?s „Taip“ atv?r? istorijos duris Taikos Kunigaikš?iui; tikime, kad per tavo Šird? v?l ateis taika. Tau mes paaukojame visos žmoni? šeimos ateit?, taut? poreikius ir l?kes?ius, pasaulio nerim? ir viltis.“
Ukrainos prid?jimas prie Rusijos yra visiškai tinkamas: viena vertus, Kijevas yra rusiškosios civilizacijos lopšys; antra vertus, 1917 m. Ukraina buvo Rusijos imperijos dalis. Termino „iškilmingai“ panaudojimas suteikia ypating? svarb? Šventojo T?vo aktui, atliktam Šv. Petro bazilikoje asketiškos atgailos ceremonijos metu. Bazilikos centre buvo ne popiežius, o Fatimos Dievo Motinos statula, su kar?na ant galvos ir rožan?iumi rankose, stovinti priešais ryškiai apšviest? altori? virš šv. Petro palaik?. Tie, kurie tik?josi, jog ? ceremonij? bus ?terpta desakralizacijos ir nutolimo nuo Bažny?ios papro?i? bei tradicij? veiksm?, buvo nustebinti. Popiežius Pranciškus atliko š? akt? apsuptas kardinol?, vyskup?, diplomatinio pasaulio atstov?, kunig?, vyr? ir moter? vienuoli? ir paprast? tikin?i?j?: tai buvo beveik katalikiškojo pasaulio mikrokosmosas. Tuo pa?iu metu visur aplink pasaul? t?kstan?iai vyskup? ir kunig? jung?si kalb?dami paaukojimo žodžius. Šalia popiežiaus sosto nejud?dami stovintys šveicar? gvardie?iai gaivino ankstesnes istorines akimirkas – tolimas, bet niekada neištrintas iš istorijos.
Beveik visuotinai sutariama, kad paaukojimas atitiko Dievo Motinos s?lygas, išsakytas trims piemen?liams Fatimoje. Keli tam nepritariantys balsai daugiau kalba ne apie pat? akt?, bet apie Pranciškaus asmen?, kuris laikomas netinkamu atlikti tokios antgamtin?s svarbos veiksm?. Bet reikia pasakyti, kad kai kuri? iš ši? asmen? nuomone, popiežius Pranciškus neb?ra popiežius. Jeigu Pranciškus neb?ra teis?tas popiežius, akivaizdu, jog aktas yra nelegitimus ir negaliojantis. Ir atvirkš?iai, jeigu nepaisant vis? rezervacij? jo asmens atžvilgiu jis užima Šv. Petro Sost? teis?tai, jo atliktas aktas tikrai yra legitimus – aišku, priklausomai nuo jo tur?tos intencijos, kuri? žino tik Dievas.
Gali atrodyti paradoksalu, kad toks sekuliarizacijai atviras popiežius kaip Pranciškus atlieka akt?, kuris pa?ia savo esme neigia sekuliarizmo principus. Sekuliarizacija yra vis didesnio Dievo pašalinimo iš viešosios erdv?s procesas. Tuo tarpu paaukojimas patvirtina Dievo valdži? tautoms ir visuomenei kaip tokiai. Tai yra priežastis, kod?l progresyvieji teologai ir „minimalistai“ mariologai visada priešinosi termino „paaukojimas“ naudojimui viešajame ir individualiame lygmenyje. Vatikano II susirinkimo metu kun. Yves Congaras (1904-1995) savo Dienoraštyje pažym?jo: „Vykdau sunkiausi? ?manom? kampanij? prieš pasaulio paaukojim? Nekaltajai Marijos Širdžiai, nes matau, kad tai gali vesti ? tam tikro jud?jimo susiformavim?.“ (Diario del Concilio: 1966-1969, Edizioni San Paolo, 2005, p. 120)
Panašiai savo po mirties išleistame es? „Paaukojimas ar pavedimas“ raš? monfortietis kun. Stefano De Fiores (1933-2012): „sunku suprasti si?lan?iuosius gr?žti prie „paaukojimo Marijai ar nekaltajai Marijos širdžiai“ vien d?l to, kad Fatimoje Dievo Motina naudojo toki? kalb?.“ Jis prideda: „1917 m. buvo visiškai normalu kalb?ti taip, kaip kalb?jo Dievo Motina. Neleidžiame sau kritikuoti kalbos, kuri? ji pasitelk? tuo konkre?iu istorijos momentu. Ta?iau šiandien Bažny?ia pasirinko biblin?-teologin? keli?, kuris reikalauja tikslesnio kalbos naudojimo, kuomet kalbama apie Krist? ar Marij?.“ (Viva Pastorale, Nr. 5, 2012, p. 30)
Pra?jus dešim?iai met? po kun. De Fiores mirties, atrodo, kad Dievo Motina apvert? situacij? ir neatsižvelg? ? jai dalinamas teologijos pamokas. Ir tam Ji pasirinko ne k? kit?, o popieži?, kuris atrodyt? mažiausiai tinkamas nulemti „gr?žim? prie paaukojimo Marijai“. Popiežius Pranciškus neatliko paaukojimo Nekaltajai Širdžiai, kuomet lank?si Fatimoje 2017 m. geguž?s 12-13 dienomis. Be to, 2019 m. gruodžio 12 d., Gvadelup?s Dievo Motinai skirt? Miši? metu jis netgi paneig? Dievo Motinos kaip Bendraatpirk?jos titul?. Ta?iau kovo 25 d. jis netik?tai išpild? Fatimos Dievo Motinos prašymus.
Ar popiežius Pranciškus supranta šio akto istorin? reikšm?? Ceremonijos metu ir po jos sekusiomis dienomis popiežius atrod? silpnos sveikatos ir beveik priblokštas ?vyki?. Faktas, kad paaukojimas išpild? Dievo Motinos išsakytas s?lygas, dar nereiškia, kad virš žmonijos pakibusi bausm? bus atitraukta. Kad tai ?vykt?, paaukojim? turi sekti pirm?j? m?nesio šeštadienio atsilyginimo praktika ir – svarbiau už visk? – stipri atgailos dvasia. Ši? s?lyg? išpildymo dar tr?ksta ir pasaulis vis dar grimzda ? bedugn?, ta?iau kovo 25 d. paaukojimas mums skelbia, jog Fatimos pranašyst?s išsipildymo laikas art?ja. Tai reiškia did? apvalym? ir, labiau už visk?, galutin? Nekaltosios Marijos Širdies triumf?.
Savo 1936 m. geguž?s 18 dienos laišk? kun. Goncalvesui sesuo Liucija atsimena pokalbius su Dievo Motina Rusijos paaukojimo tema, vykusius 1929 m.:
„Artimai kalb?jau su Viešpa?iu šia tema; ir visai neseniai klausiau Jo, kod?l Jis neatver?ia Rusijos be Šventojo T?vo atlikto paaukojimo. „Tod?l, kad noriu, jog visa mano Bažny?ia pripažint? š? paaukojim? kaip Nekaltosios Marijos Širdies triumf?, taip išple?iant pamaldum? Jai ir greta pamaldumo mano Dieviškajai Širdžiai iškeliant pamaldum? šiai Nekaltajai Širdžiai.“ Bet, o Dieve, Šventasis T?vas netik?s manimi, jeigu Tu pats nesujudinsi jo ypatingu ?kv?pimu. „Šventasis T?vas! Labai daug melskis už Švent?j? T?v?. Jis tai padarys, bet bus jau per v?lu! Nepaisant to, Nekaltoji Marijos Širdis išgelb?s Rusij?. Ji buvo Jai patik?ta.”
Fatima neskelbia pasaulio pabaigos ar antikristo at?jimo, bet Nekaltosios Marijos Širdies triumf?, o tai yra krikš?ioniškoji civilizacija – šventa, nes palenkta Dievui, ir taiki, nes nusilenkusi amžinajam Dievo S?nui, tapusiam žmogumi, kurio vardas yra Taikos Kunigaikštis, kaip 1951 m. gruodžio 24 dien? J? pavadino Pijus XII ir kaip kovo 25 dien? v?l tai padar? popiežius Pranciškus. Rusijos paaukojimas priartins Nekaltosios Širdies triumfo valand?, ? pasaul? atnešdamas nauj? atsivertimo maloni?. To pakanka, kad pamaldieji Fatimos žinios sek?jai b?t? pripildyti džiaugsmo šiuo tamsiu m?s? istorijos metu.
Roberto de Mattei
JŠ pagal www.katalikutradicija.lt