REMK M?S? KOV? SU KAIRIAISIAIS LUNATIKAIS!
Šiais tamsiais ir li?dnais laikais ištvermingai puosel?kime vilt?. Ta?iau, nor?dami visk? atnaujinti Kristaus Karalyst?je, savo vilt? d?kime ne ? kok? nors žmog?, j?g? ar ideologin? srov?, bet ? Dievo Apvaizd?, kuri, jei reikia, gali v?l priversti j?r? suskilti, perkelti kalnus ir priversti sudreb?ti vis? žem?, kad išsipildyt? dieviškasis pažadas: „Pragaro vartai Jos nenugal?s!“
Prisik?limas yra amžinas ir galutinis m?s? Viešpaties J?zaus Kristaus triumfas, visiškas priešinink? pralaim?jimas ir aukš?iausias m?s? tik?jimo argumentas. Šventasis Paulius sak?, kad jei Kristus neb?t? prisik?l?s, m?s? tik?jimas b?t? tuš?ias. Visas m?s? tik?jimo statinys remiasi ant antgamtinio Prisik?limo pamato. Taigi apm?stykime ši? didži?j? tem?.
Kristus nebuvo prikeltas. Kristus prisik?l?. Lozorius buvo prikeltas – tai kažkas kitas, šiuo atveju Viešpats J?zus, j? v?l pašauk? ? gyvenim?. Kalbant apie dievišk?j? Atpirk?j?, Jo niekas neprik?l?. Jis prisik?l? pats, Jam nereik?jo, kad kas nors J? prikelt? naujam gyvenimui. Jis susigr?žino savo gyvyb?, kai pats to nor?jo.
Visa, kas pasakyta apie Viešpat? J?z?, galima analogiškai pritaikyti ir Šventajai Katalik? Bažny?iai. Katalik? Bažny?ios istorijoje dažnai matome, kad kaip tik tada, kai ji atrod? negr?žtamai prarasta ir kai atrod?, kad bais?s katastrofos simptomai j? galutinai pakirs, vyko ?vykiai, kurie, priešingai nei tik?josi jos priešininkai, išlaik? Bažny?i? gyv?.
?domu tai, kad kartais ? pagalb? Bažny?iai ateina jos priešai, o ne draugai. Taip buvo, pavyzdžiui, labai jautriu katalikybei laikotarpiu – Napoleono laikais. K? gi, ?vyko itin ne?prastas epizodas: buvo sušaukta konklava, tur?jusi išrinkti Pij? VII. Ši konklava vyko saugoma rus? kariuomen?s, kuri visa buvo schizmatin? ir kuriai vadovavo schizmatin? valdžia. Pa?ioje Rusijoje katalik? religijos praktikavimas buvo varžomas t?kstan?iais b?d?. Ta?iau Italijoje b?tent rus? kariuomen? užtikrino laisv? popiežiaus išrinkim? tuo metu, kai Šventojo Sosto vakavimas b?t? padariusi toki? didel? žal? Šventajai Bažny?iai, kad, žmogiškai kalbant, niekada nebeb?t? buv? ?manoma jos atstatyti.
Pamin?jau tai, kad prisimintume, jog esama stebukling? priemoni?, kurias dieviškoji Apvaizda pasitelkia, kad parodyt?, jog Dievas turi aukš?iausi? gali? visiems dalykams. Taigi nemanykime, kad Bažny?ia už savo išgelb?jim? skolinga Konstantinui, Karoliui Didžiajam ar rus? kariuomenei. Net tada, kai atrodo, kad ji visiškai apleista ir kai jai tr?ksta b?tiniausi? ištekli? išgyventi, b?kime tikri, kad Šventoji Bažny?ia nemirs. Kaip ir Viešpats J?zus, ji prisikels savo dieviškomis j?gomis. Ir kuo labiau nepaaiškinamas žmogiškuoju poži?riu atrodys Bažny?ios prisik?limas (priešingai nei Viešpats J?zus, Bažny?ia vis d?lto niekada nemirs tikra mirtimi), tuo šlovingesn? bus jos pergal?.
Šiais tamsiais ir li?dnais laikais ištvermingai puosel?kime vilt?. Ta?iau, nor?dami visk? atnaujinti Kristaus Karalyst?je, savo vilt? d?kime ne ? kok? nors žmog?, j?g? ar ideologin? srov?, bet ? Dievo Apvaizd?, kuri, jei reikia, gali v?l priversti j?r? suskilti, perkelti kalnus ir priversti sudreb?ti vis? žem?, kad išsipildyt? dieviškasis pažadas: „Pragaro vartai Jos nenugal?s!“