Lietuvos politinis marazmas ir pasaulinis kultūrinis karas
Dar visai neseniai atrodė, kad Lietuva liks įstrigusi savo viešajame beidėjiškume, kaip tai tęsėsi dešimtmečiais. Politinių partijų pavadinimai mūsų šalyje nieko nereiškia. Galima būti „konservatoriumi“, kaip Matis Maldeikis, ir tuo pat metu visiškai be sąžinės skrupulų remti tarptautinę liberalią darbotvarkę.
REMK MŪSŲ KOVĄ SU KAIRIAISIAIS LUNATIKAIS!
Galima priklausyti koalicijai su socialdemokratais, kaip KŠS-ŽVS frakcijos atstovės R. Tamašiūnienė ir K. Zamarytė-Šakavičienė, ir kartu pasisakyti prieš tos pačios lyties asmenų partnerystes.
Galbūt vienintelis bent kiek nuoseklus Lietuvos politikas, kurio deklaracijos dera su jo partine priklausomybe, yra Vytautas Sinica.
Tokios situacijos priežastis ta, kad lietuviškasis asmeninis pragmatizmas visada buvo stipresnis už idėjiškumą. Partinė priklausomybė ar programinės deklaracijos 99 procentams Lietuvos politikų niekada nebuvo svarbios – rūpėjo įtaka ir valdžia.
Tačiau galiausiai kultūrinio karo banga iš anapus Atlanto pasiekė ir Lietuvą. Ir dabar lengva nebebus. Skirtys eis per visus senus politinius darinius, skaldydamos juos iš vidaus.
Vertybinėje sferoje tuštumos būti negali. Pasaulėžiūrinis neutralumas – tai iliuzija. Žmogaus sąžinė sukurta taip, kad jis negali likti neutralus – jis visada turi pasirinkti, kurioje pusėje stovės.
Tokiais klausimais kaip partnerystės, abortai ar eutanazija neįmanoma išlikti neutraliam. Jeigu esi „neutralus“, iš tikrųjų remi nuodėmės plitimą – esi blogio pusėje.
Todėl gerai, kad kultūrinis karas Lietuvoje tapo atviresnis. Politinio ginčo atmosferos apsivalymas yra būtinas – nes išryškėja, kas yra kas, kas stovi gėrio, o kas blogio pusėje.
Žinoma, tai nepridės stabilumo politinei sistemai, bet kitos išeities nėra. Lietuva, stovinti moralinio blogio pusėje, nereikalinga nei Dievo planams, nei patiems jos piliečiams.
REMK MŪSŲ KOVĄ SU KAIRIAISIAIS LUNATIKAIS!
Aleksandras Stralcou