Lietuvos Respublikos Seimo narys Vytautas Sinica viename iš savo naujausių įrašų „Facebook“ puslapyje teisina save, sakydamas, kad ne jis pradeda kultūrinius karus, o juos pradeda kairieji, o jis tik reaguoja ir gina savo vertybes.
REMK MŪSŲ KOVĄ SU KAIRIAISIAIS LUNATIKAIS!
Atsižvelgiant į tai, verta aptarti, kas yra kultūriniai karai ir kodėl, pralaimėdami šiuos karus, mes griauname savo tautą ir valstybę ne mažiau nei tikruose karuose.
Kultūrinis karas – tai ne kas kita, kaip bendruomenės nesutarimas dėl esminių klausimų. Dažniausiai tai yra moraliniai klausimai. Tiesa, mes šį karą kariaujame ne ginklais, o tik retoriškai, tačiau šie karai vis tiek yra labai destruktyvūs.
Katalikų požiūriu, tokio karo rezultatas yra sąžinės ir moralės sunaikinimas didelėje nacionalinės bendruomenės dalyje.
Socialdemokratai nori prilyginti partnerystes santuokai! Pasipriešinkime raudonajai marui!
Kultūrinių karų mastas visose pasaulio šalyse nebuvo matytas šimtmečius, ir tai neabejotinai susiję su interneto plėtra ir didelės pasaulio gyventojų dalies įtraukimu į globalias diskusijas.
Šioje situacijoje nacionaliniai ryšiai buvo didžiąja dalimi nutraukti, nes moralinės problemos yra svarbesnės už nacionalinius ryšius, o tai yra akivaizdu daugumai ginčų dalyvių.
Tos pačios skiriamosios linijos matomos JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitose vadinamosiose „civilizuotose šalyse“. Kodėl tai taikoma „civilizuotoms šalims“? Nes jos patyrė panašų religijos sunaikinimo ir diskusijų apie pagrindinius klausimus, visų pirma susijusius su šeimos sąvoka, pradžią.
„Priešcivilizuotose šalyse“ – daugiausia Afrikos, bet taip pat kai kuriose Azijos šalyse – susiskaldymas vyksta pagal religines ribas, o pagrindinis konflikto šaltinis yra islamas.
Šie konfliktai ir susiskaldymas turi vieną bendrą bruožą: jie kerta nacionalines bendruomenes „civilizuotose šalyse“ ir taip pat nacionalines bendruomenes „priešcivilizuotose šalyse“, kur nacionalinė bendruomenė yra susiskaldžiusi pagal religines ribas.
Todėl garbingos Seimo nario Vytauto Sinicos argumentas, kad kultūriniai karai neturėtų būti kurstomi, kai visai nacionalinei bendruomenei gresia kiti pavojai, kad tam bus „geresnis laikas“, yra tiesiog silpnas, nes žmonės pirmiausia domisi atsakymais į egzistencinius klausimus.
Priklausymas nacionalinei ar gentinei bendruomenei gali suteikti tokį atsakymą, jei šis priklausymas automatiškai reiškia priklausymą tam tikrai religijai ar filosofinei tikėjimo sistemai.
Taip buvo Lietuvoje ikikrikščioniškiais laikais, kai baltų tapatybė reiškė pagoniškos religijos išpažinimą. Taip buvo ir Lietuvoje nuo vėlyvųjų viduramžių iki moderniųjų laikų, kai katalikybė turėjo valstybinės religijos statusą.
Tačiau su (antifrancūziška) revoliucija atėjo pasaulietinių valstybių era, kurios vienijo tik mechanistines priemones – teisę, ekonomiką, kalbą ir pan. Religinių ir filosofinių idėjų bei pažiūrų sfera buvo perkelta į individualų lygmenį.
Rožančiaus stebuklas Austrijoje, kurį turime pakartoti Lietuvoje!
Esant tokiai situacijai, tautinė bendruomenė iš esmės nustoja egzistuoti, suskaidyta skirtingų socialinių grupių prieštaringų požiūrių. Vietoj vienos Lietuvos atsiranda dvi ar trys.
Vienintelis išeitis iš šios situacijos yra ne vengti kultūrinių karų, bet juos laimėti. Pergalė gali būti pasiekta remiantis vieninteliu tiesos šaltiniu, kuris yra katalikų tikėjimas.
Grįžimas prie katalikiškos valstybės ir katalikiškos valstybinės religijos yra vienintelis būdas, kuriuo galima išsaugoti Lietuvą ir jos kultūrą, o galbūt ir kalbą (tai nėra tikra, bet bent jau įmanoma). Būtent taip, o ne atvirkščiai: pirmiausia tikėjimas – religinių ir filosofinių pažiūrų sistema, tada kultūra ir kalba.
Kodėl taip yra? Nes pagrindinis žmogaus tikslas yra sielos išgelbėjimas. Išorinės sąlygos čia, žemėje, žmogui gali būti geresnės ar blogesnės, ir mes ne visada galime tai įtakoti. Bet tik jei esame tikintys krikščionys – katalikai – galime prašyti Dievo geresnių sąlygų.
Būtent dėl kitos priežasties. Lietuva negali išlikti, jei jos bendruomenės moralinė būklė yra silpna. Geriausias pavyzdys yra demografija. Dažnai girdime, kad migracija yra grėsmė. Taip, tai tiesa, bet dar didesnė grėsmė yra gimstamumo mažėjimas. Gamta nekenčia tuštumos. Jei nebus gimsta naujų lietuvių, jokios imigracijos ribojimo priemonės nepadės. Galiausiai Lietuva tiesiog išmirs.
REMK MŪSŲ KOVĄ SU KAIRIAISIAIS LUNATIKAIS!
Kitas pavyzdys – kariuomenės moralė. Jei bus leidžiamos teisinės galimybės sudaryti vadinamąsias „tos pačios lyties partnerystes“, kaip kariuomenėje bus galima išlaikyti karių moralę? Kariuomenė su tokiais kariais vargu ar bus pasirengusi kovoti.
Ir dar yra pagrindinis lygmuo – šeima. Be stiprių šeimų, neapsunkintų skyrybomis ir priešiškomis ideologijomis, neįmanoma sukurti stiprios visuomenės.
Iš viso to išvada aiški. Kultūrinis karas jau vyksta, ir jo plitimas neišvengiamas. Klausimas yra, ar Lietuva bus išsaugota šio karo metu? Ji bus išsaugota su viena sąlyga: jei tikrai katalikiška jos dalis laimės šį karą.
Aleksandras Stralcou