Iki 2024 m. gegužės mėn. – pagal Pasaulio sveikatos organizacijos gaires – šalys turi susitarti dėl galutinės pandemijos sutarties formos, kuri bus priimta Ženevoje per 77-ąją Pasaulio sveikatos asamblėją.
Lawrence’as O. Gostinas, kuris yra PSO Bendradarbiavimo centro nacionalinės ir pasaulinės sveikatos teisės klausimais Džordžtauno universitete vadovas, atliekantis svarbų užkulisinį vaidmenį derybose, interviu „Health Policy Watch” pažymėjo, kad „pandeminė sutartis, kuri šiuo metu yra rengimo etape, gali tapti pasaulinio valdymo lūžio tašku, panašiu į Paryžiaus susitarimą”. Jis pridūrė, kad jo poveikis „priklausys nuo galutinio turinio, ypač jei į jį bus įtraukti griežti standartai”.
Šios „tvirtos normos”, be kita ko, apima „vienos sveikatos” požiūrį, kuris leis daryti įtaką sprendimams daugelyje sričių (ekonomikos, klimato politikos, biologinės įvairovės, prekybos, darančios poveikį nuosavybės teisėms ir konstitucinėms laisvėms). Siekiant užkirsti kelią zoonozinėms ligoms, turi būti sukurti „tvirti atitikties mechanizmai”. Susitarimas gali pakeisti pasaulinę sveikatos teisę, nes jame akcentuojamas teisingumas, holistinė sveikatos strategija ir veiksmingas vykdymo užtikrinimas.
Gostinas įsitikinęs, kad vyriausybės priims pandeminę sutartį 2024 m. gegužės mėn. Tačiau jis baiminasi, kad kai kurie „tvirti standartai” ir „tvirti mechanizmai” nebus priimti. Todėl jis ragina visas vyriausybes nesusilpninti sutarties išbraukiant iš jos tam tikras nuostatas. Jis mano, kad dabar yra „kartą per gyvenimą pasitaikanti galimybė” prastumti taisykles, kurios sustiprintų mūsų saugumą.
Derinant susitarimą, tarp Europos ir JAV šalių bei mažas pajamas gaunančių šalių, ypač Afrikos, kilo nemažai nesutarimų. Nesutarimai kyla dėl patogenų mėginių teikimo ir genomo sekos nustatymo, kuriam europiečiai ir amerikiečiai ypač pritaria. Juodaodės šalys nerimauja dėl dalijimosi informacija, naudojama vakcinoms ir vaistams kurti, negaudamos galimybės naudotis gyvybiškai svarbiais ištekliais.
Taip pat kyla nesutarimų dėl finansavimo, atitikties ir atskaitomybės. Kai kurios šalys nenori sutikti, kad būtų nustatyti tvirti įsipareigojimai dėl „vienos sveikatos” metodo, kuris pažeidžia šalių suverenumą ir reikalauja, kad jos pritaikytų visą savo politiką kovai su galima paskelbta pandemija. Derybose esą esama „didelio nepasitikėjimo”.
Pasaulio sveikatos organizacija „vieną sveikatą” apibrėžia kaip „požiūrį į programų, politikos, teisės aktų ir mokslinių tyrimų rengimą ir įgyvendinimą, kai įvairūs sektoriai bendrauja ir bendradarbiauja siekdami geresnių visuomenės sveikatos rezultatų”. Nurodomos žmonių sveikatos, gyvūnų sveikatos ir aplinkos sąsajos.
Pandeminis susitarimas, kaip PSO priemonė, turėtų įtakos gyvulininkystės, žemės ūkio, aplinkos ir prekybos teisei ir valdymui. Reglamentai turėtų įtakos Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijai, Maisto ir žemės ūkio organizacijai, Jungtinių Tautų aplinkos programai ir Pasaulio prekybos organizacijai.
Gostinas pabrėžia, kad būtina veikti greitai ir priimti sutartį, nes „blėstant pandemijos prisiminimams politinė valia silpsta”, o „pasaulio dėmesys krypsta į kitus prioritetus, pavyzdžiui, klimato kaitą, karą Ukrainoje ir maisto trūkumą”.
JŠ