Net ir liberalioji „žiniasklaida“ jau nebegali toliau slėpti šūkių „Atkurkime katalikišką valstybę!“ – objektyviai svarbiausio tautai reikalavimo – būtino jos išlikimui ir klestėjimui.
Būtent prie tokių plakatų Vilniuje, vadintame šventąja sostine, „Šiaurės Roma“, netoli Tėvynės globėjo šv. Kazimiero karsto susidūrė dvi Lietuvos – tikroji – katalikiška, sukūrusi čia didingą civilizaciją ir „nebeLietuva“, užkrėsta liberalizmo naujosios barbarybės, praradusi ne tik lietuviškumą bet ir sveiką žmogiškumą.
Turime padaryti viską ką galime – kad tikroji, šventoji katalikiška Lietuva nugalėtų – savo veiksmais, renginių organizavimu, bendrų veiksmų koordinavimu, finansine parama organizuojantiems kovą prieš liberalią barbarybę ir t.t.
Šis susidūrimas buvo galbūt tam tikra prasme rimčiausias – įvairių protestuotojų grupių buvo daugiau nei anksčiau, šūkiai „Atkurkime katalikišką valstybę!“ buvo prie pat iškrypimų parado maršruto, atkreipė genderismo suklaidintų jo dalyvių dėmesį, sukėlė gyvą jų ir kitų reakciją, apskriejo spaudos straipsnius ir antraštes.
Akcijos „Atkurkime katalikišką valstybę!“ garsas per galingą garsiakalbį siekė Gedimino pilį ir nustelbė iškrypimus propaguojančio parado ruporų balsą. Dviejų Lietuvų susidūrimą įamžino šis „Delfi“ reportažas:
Šarūnas Pusčius